Šiandien savo gimtadienį švenčia vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Na, „švenčia“ – per skambiai pasakyta. Kiek žinau, mano mylima draugė (ir sugyventinė jau antrus metus) dabar kepa Velykų pyragus ir neturi laiko tokiems niekams kaip gimtadienio vakarėliai. Vis dėlto, jei tik galėčiau, būtinai jai tokį surengčiau, bet kadangi šiandien reikia rūpintis dar ir margučiais, tai pasistengsiu paruošti vakarėlį štai čia, pakviesdama kiek galima daugiau žmonių susipažinti su mano šeimos nare tapusia Vika. (Žinau, kad prašei tik eilėraščio, bet nepyk, mano poetinio įkvėpimo šiuo metu nėra po ranka).

Pradėkim nuo to, kad mudvi draugaujam ilgiau nei tęsiasi kai kurios santuokos, o tai jau daug ką pasako. Vika buvo su manim kiek aš save prisimenu, dar pradinėj mokykloj kartu kliedėjom apie vidurinę ir įsivaizdavom, kad ten bus šaunu. Tenka pripažinti, tuos aštuonerius metus aš didelių kančių nepatyriau, bet dabar puikiai suprantu, kiek, pati to nenorėdama, iškankinau savo geriausią draugę. Turėjau nesuvaldomą norą dalyvauti visur ir visada, tad galima tik įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno Viktorija: iš prigimties nemėgstanti būti tarp daugybės žmonių, ji nuolat vaikščiodavo į visokius renginius, bet kada galėjo gauti žinutę „man žiauriai reik žmonių, 16val. aikštėj“ ir, kas nuostabiausia, piktokai burbėdama, kad čia jau paskutinis kartas, eidavo su manimi kartais net neklausinėdama, kur konkrečiai, bet tik tam, kad pagelbėtų, kad pridengtų mano užnugarį – o tai daryti reikdavo dažniau, nei galėjo atrodyti iš šalies. Man atrodo, kad Vika visada buvo vienas tų žmonių, kurie leido man augti, ir be jos indėlio aš nebūčiau nuėjusi nė pusės tiek, kiek nužygiavome (drąsiai sakau – mudvi) kartu. Dar tik prasidėjus mano užklasinėms veikloms, ji zyzdavo į ausį, kad greičiau registruočiausi į įvairiausio plauko projektus, nes kol neturėjau pasitikėjimo savimi, Viktorija buvo mano vaikštantis, klausinėjantis, tylintis pasitikėjimas. Iš tiesų, tebėra. Kiekvieną kartą, kai išsiruošdavau į kokį konkursą, ryte gaudavau sms, linkintį sėkmės ir nė akimirkos nesudvejojau, kad tai – nuoširdu ir tikra. Jubiliate, kuri skaitai, prisimeni, kai per renginį kultūros centre neturėjau kur persiauti, tad Tau teko prieš mano pasirodymą tamsoje sėdėti su dvejomis poromis batų, aukštai kilnojant juos kaskart, kai koks kostiumuotas vyriškis sugalvodavo prasibrauti į tolimesnes vietas? Mane vis dar ima juokas. Tikiuosi, ir Tave.

Kartu mes įveikėm paauglystę ir ties šiuo sakiniu jau galima paploti, nes visi žinom, kad tai – ganėtinai bjaurus laikas. Išdidžiai užvertusi galvą galiu patikinti, kad tuo metu nė viena nebėgom iš namų, nesimušėm dėl bernų, šmutkių ir kitų niekų, niekad nesimaliavojom dažais ir savo maištingąjį amžių pergyvenom apsiavusios sportbačiais, plaukus susikėlusios į arklio uodegą, žemyn galva kabėdamos ant karstyklių prie mokyklos. Tada niūniavom „cause the world stops when I put my arms around you…“ ir, kai pašviesdavo pavasario saulutė, ateities planus kurdavom ant žemų suoliukų prie ežero. Parašiusi pastarąjį sakinį prisiminiau, kaip ankstyvą vasaros rytą, kada rūkas dar tik kyla nuo žemės, išvažiavom pasimaudyti ir mus pamatę žvejai buvo priversti greituoju būdu susirinkti savo plūdes. Tu nardei kaip niekur nieko, o man (kaip visada) buvo pasiutusiai šalta. Visai kaip mūsų dabartiniuose namuose, ar ne?

Su Vika „šeimoj“ mudvi gyvenam jau beveik dvejus metus. Aš nuoširdžiai nesuprantu, iš kur ta kantrybė dalintis kambariu su manimi: aš nuolat klausausi muzikos, šoku rytais, apsistatau arbatos puodeliais, žiemos vakarais deginu žvakes ir miegoti einu pasiutusiai vėlai. Mano draugės įpročiai priešingi visiems šiems išvardintiems. Rytais jos geriau net nekalbinti, todėl, kai pirmadienį pašokusi iš patalų jau dainuoju pagal galvoje įstrigusią melodiją, ji vos pramerkdama akis klausia, kodėl aš tokia laiminga? Todėl, kad su ja mano namai iš tiesų yra mano namai. Todėl, kad kartais namuose laukia garuojantis varškės apkepas. Todėl, kad tomis dienomis, kai viena kitos nemėgstam, taikiai tylim ir ta tyla neslegia. Todėl, kad kai apsikniaubusi pagalvę guliu susisukusi į kebabą, ji praeidama baksteli mane sakydama „neliūdėk. Gi aš tave myliu“. Taip ir gyvenam. Kai susiginčijam, naktį iš kitos lovos į mane atskrieja ne silpna ranka sviesta pagalvė. Kai mokydamasi prarandu laiko nuovoką, ji užverčia mano knygas ir tiesiogine šių žodžių prasme liepia eiti miegoti. Ir dar reguliariai reikalauja, kad pasitikrinčiau temperatūrą, nes jai aš visada atrodau kažkokia ligota. Nors ne, iš tiesų mes viena kitai visuomet atrodom reikalingos rūpesčio. Bet juk kaip gali būti kitaip: kai dvi mergaitės iš kaimo vieną rugpjūčio dieną atvažiavo į sostinę pradėti savarankiškus gyvenimo žingsnius, pradėti kažką kurti, kažką daryti, kažką mokytis (KAŽKĄ, nes tokiame amžiuje visiškai neaišku, KĄ KONKREČIAI), mes neturėjom kitos išeities kaip tik remtis vienai į kitą ir tikėtis, labai stipriai tikėtis, kad viskas bus gerai. Et, bet juk ir yra!

Vika, jeigu dar tebeskaitai, tai Tu nereali, nes visi žinom, kad prieš Velykas yra rimtesnių reikalų, nei skaityti sentimentalios kambariokės pasakojimus. Rašydama įsijungiau Tavo mėgstamą dainą, kad net kambaryje tvyranti nuotaika būtų arčiau Tavęs. Kokią? Prisimink Naujųjų sutiktuves. Tai čia ta daina, kurią tu dainavai į plaukų šepetį, o aš buvau Tavieji backai, mosikuojantys rankomis. Prisimeni? Žinau, kad juokiesi. Lygiai kaip aš juokiuosi kiekvieną vakarą, kai pirmą valandą nakties Tu atsisakai kalbėtis, pareikšdama „aš nebegaliu klausytis šitų nesąmonių.“ Žinai, yra sakoma, kad bendraujant su žmonėmis, labai svarbu, kaip jie verčia Tave jaustis. Noriu padėkoti (taip labai, iš visos širdies), kad šalia Tavęs jaučiuosi saugi, laukiama ir iki negalėjimo tikra, nes po šitiek metų draugystės Tu esi tas žmogus, kuriam jau nieko neprivaidinsi…

Tai štai, gerbiamieji, tokia yra šiandienos jubiliatė. Kartais ji įsivaizduoja, kad yra labai pikta, bet aš jum sakau, nu geros širdies tas žmogus, labai geros. Tokie yra tikri draugai ir, reikia pripažinti, man tiesiog pasisekė. Šiandien sveikindama su gimtadieniu nusiunčiau jai žinutę, linkėdama gražiausių dalykų, o ji sugebėjo atrašyti „gražiausi dalykai Vikai būna su tavim“. Aš nežinau, kaip taip įmanoma per savo šventę visai dienai sušildyt kito žmogaus širdį. Čia kažkas nerealaus. Čia, gerbiamieji, tikroji magija. Ją vadinu draugyste.

Su gimtadieniu, Vika!