Mano senas drauge,

koks gyvenimas! Ilgiuosi Tavo stebėjimosi jo tėkme, kaita ir dar pragariškais karščiais paskutinę vasaros savaitę. Ar tu vis dar burbi dėl… tiek to, gali neatsakyti. Seniai nesimatėm? Nežinau, laikas – realiatyvus dalykas, dėl jo galime sutarti. Tik aišku, kad nesimatėm tiek, kiek užtrunka išmokti naujų dainų, atrasti nematytų gatvių ir beatodairiškai įsimylėti. O, mano mielas drauge, ar Tu pamilai? Ar pakibus pilnačiai sėdai ant dviračio priglėbęs puokštę gėlių ir įveikei tą pasiutusiai aukštą įkalnę prie namų? Ar mindamas pavargai taip labai, kad nebegalėjai suprasti, ar siela dar laikosi kūno? Linkiu Tau šito, žinai, visada linkėjau.

Kaip manai, ar dar spėsim pabūti tokie jauni ir kvaili? Atrodo, aš per greit protingėju, o Tu – pašėlusiu tempu sensti… Juokauju, nesiraukyk. Nors žinai, jei taip dažnai matysimės, kitą kartą sutiksiu Tave žilą ir su anūku ant sprando. Mano drauge, nenoriu – kaip aš nenoriu! – kad Tu pražiltum. Juk tai reikš beprotybę, iš kurios kadaise lažinomės: Tavo smilkiniai skelbs, kad mudviejų pirmi kartai, poetiškai sakant, senka tarp pirštų. Bet šiandien jų, laimei, dar turim ir tai ramina.

Ar matei mūsų draugus? Jie dideli, dievaži, kokie! Jie geria šampaną, jie bučiuojasi, kai kuriems tai galbūt ir sekasi. Žiūriu į juos nesuprasdama, kaip tokios dienos ateina. Tiksliau, kaip jos drįsta pasirodyti be fanfarų ir konfeti, kurie įspėtų, išgąsdintų, sujaudintų ir tokie svajotojai kaip mudu dar spėtų nusiteikti tai blyksinčiai didybei šampano burbuliukų fone.

Svajotojai, ką? Apie ką svajoji, mano drauge? Tik nesakyk, kad pergyvenai visas savo paikas svajas ir palikai jas likimo valiai, bergždžiai ir dramatiškai (visai kaip šis sakinys) besiplakančias į realybės vitražus…? Noriu, kad dar norėtum kopti į Everestą, bet labiau – žiūrėti multikus savo miegamajame rajone. Ir dar: kad norėtum pamatyti Kubą, bet verčiau – dvigubą vaivorykštę birželį. Atrasti gražiausią atviruką pasaulyje, bet greičiau – naują pyragėlio skonį mūsų kavinukėje. Tu žinai, kad aš visada labiau mėgau mėgti mažus stebuklus ir niekada neabejojau, kad Tu, mano drauge, visai toks pat. Kitaip… argi vadintumėmės draugais?

O, čia įdomi tema! Kaip manai, kas suartina mus (jei tarsi greitai, girdėsis suarti namus – žinau, kad jau kikeni)? Man atrodo, visos blogos, pačios blogiausios dienos. Per jas nesinori nieko matyti, girdėti, kalbėti ir tylėti, per jas norisi sukandus dantis ištverti tas blogiausias 24 valandas. Bet po jų… vos tik grįžta miego rimtas ir įprasta odos spalva, mes surandam draugus, kad jų akivaizdoje nupieštume savo blogiausią dieną, suglamžytume popierėlį ir išmestume lauk, nes vieni šių trijų žingsnių padaryti kažin kodėl nesugebėtume. Blogomis dienomis mes tylim ir mylim ir, Dievas mato, Tavo tyla man patinka! Kartais ji tęsiasi pernelyg ilgai ir ima rodytis, kad mūsų istorijas skiria ištisi amžiai, bet, vos tik pagaunu šį jausmą, stengiuosi sau priminti dieną, kai, būdama kokių dvylikos metų, pirmą kartą pamačiau kalnus: jie buvo ramūs, didingi ir pilni pasaulio, kvėpuojantys tūkstančiais šnabždėtų pasakojimų; tokia man tada rodosi ir Tavo tyla: šilta ir apgaubianti, visa sauganti ir nesibaigianti kaip koks pažadas draugystei. Atrašyk man, ką apie tai galvoji.

Ar darausi pernelyg sentimentali? Kas ten žino, gal vieną dieną man už tai mokės, cha. Atrašyk, net jei nepretenduotum meistriškumu pranokti Laiškų Lucilijui (šią misiją palik man). Atrašyk, jei nesi tikras, koks mano adresas bus po poros dienų. Atrašyk, jei daugiau nepasikalbėsim. Atrašyk, nes žinau, kad būna žodžių, kuriuos reikia pasakyti senam draugui. Tai labai patogu, kai jis negali pertraukti.

Mano mielas, taip, aš valgau skanų maistą ir ne, automobilio nepirkau. Kai būna liūdna, vis dar klausausi Hiperbolės ir, deja, naktį pabundu nuo minčių apie rytojų. Ruduo? Lai keliauja šen. Kartais taip jau būna, kad vasara praeina, paukščiai valkatauja, kelius remontuoja, pinigų pritrūksta, o štai rudens mums vėl lieka su perviršiu. Tebūnie, kai skaičiuosi klevų atspalvius, prisimink mane, pageidautina, niūniuojančią tą Lemon Joy dainą apie rudenį. Mano senas drauge, nepavark ir kelkis mylėdamas bei dėkodamas, o aš nepaliausiu Tau šito linkėti. Pasirašyčiau su meile, bet užteks, kad pajusi.

Iki!