Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų.

Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių ligų, o skiepų – ne per daugiausiai; kita sugalvojo sustabdyti visą pasaulį, kuriuo taip ilgai tikėjo, ir pradėti gyvenimą iš naujo ne nuo Naujų metų, o nuo tada, kai pajuto. Išsikraustė iš namų, neturėdama gyvenamo ploto. Turiu bičiulę, kuri prieš keletą metų tarsi į niekur išvyko kurtis ateities užsienyje. Turiu draugę, kuri vasaromis dirba ne įspūdingo grožio parduotuvėlėje ir diena iš dienos klausosi kaimo girtuoklėlių pastabų bei komentarų dėl alaus rūšių, kainų, kiekio. Kai pagalvoji, argi kuri iš mūsų turi pasirinkimą bijoti? Lyg ir nėra galimybės nebūti drąsiai. Mano kambariokė dažnokai užsimena, kad jai nepatinka, jog namo nuolat grįžtu su tamsa. Tai pavojinga, sako bičiulė. Vėlgi – jokio pasirinkimo man, turinčiai studijuoti ir dar dirbti su nuolat besikeičiančiais projektais. Negaliu bijoti. Kita vertus, visi žinome, kodėl taip gyvenam. Kai gimėm mes, vadinamoji Nepriklausomybės karta, nepasirinkom laiko, kada ateiti, laisvė buvo įbrukta į mūsų dar šaukštų nenulaikančias rankas. Ir vis dėlto ją palaikyti yra lengvoji dalis, nes galiausiai paaiškėja, kad dokumente užrašyta laisvė dar nesukuria tos tikrosios – dvasinės nepriklausomybės. Mes girdim, kai sako, kad laisvė – ne žaislas, o atsakomybė, ja reikia mokėti naudotis, justi jos svorį ant pečių, užgulančią atsakomybę ir kitus inkarus. Bet niekas nesako, kad ji – tai vėjas, kuriam reikia leisti lėkti per plaukus, nugairinti veidą, pakelti bures, bangas, išnešioti lapus (ir rudeninius, ir su pasenusiais tekstais).

Žvelgdama į mane supančius jaunus žmones galvoju, kad jie laisve ne naudojasi, o ją jaučia. Kasdien esu dėkinga už polėkį, kuriuo visi tie jaunuoliai kvėpuoja. Garbės žodis, per pastaruosius porą metų sutikau tokių žmonių, į kuriuos žiūrėdama matau mūsų ateities mokslininkus ir išradėjus, būsimus čiurlionius ir kudirkas, savo sričių profesionalus, galiausiai – tuos, kurie būtinai išaugins pilietiškų ir drąsių vaikų šitai valstybei. Tik… duokit mūsų kartai šansą.

Iš nedidelės savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad dalykai, kuriais tikima, yra linkę pildytis. Kodėl nepatikėjus mumis? Kad šitie mažieji suaugusieji, kuriems dabar dvidešimt, sukels savo laiko revoliucijas, nugalės savo mūšiuose ir skanduos savo šūkius. Dažnai girdžiu, kad Nepriklausomybės vaikai gyvena ramiais laikais, yra visko pertekę ir iš dyko buvimo važinėjasi troleibusais specialiai neužleisdami sėdimų vietų Kalvarijų turgaus močiutėms. Man skauda už kiekvieną tokį sakinį, nes ramių laikų dar niekad nebuvo ir, matyt, jau nebus. Mes gyvenam atviromis sienomis, tačiau pilni suvokimo, kad bet kuriame pasaulio oro uoste, kino teatre ar prekybos centre gali įvykti teroristinis išpuolis. Taip, mes turim internetą ir prieigą prie neišsenkančių informacijos klodų, tačiau prie kompiuterių sėdam lipdukais uždengę kompiuterių kameras, nes maža ką. Mokyklose mūsų nagų nedailina liniuotėmis, bet mes linčiuojame patys save tyčiodamiesi vieni iš kitų, tas patyčias dažnai paslėpdami po internetinių juokelių užsklanda. Kai sukanka aštuoniolika, esame pakankamai subrendę, kad neva žinotume, kokį ateities kelią rinktis, bet per vaikiški, kad nusipirktume taurę vyno. Mokyklose mes nebeturim ginklų surinkimo pamokų, bet kiekvieną dieną atsikeliam žinodami, kad šitame pasaulyje yra tokių „žaisliukų“, kuriems suveikus, jau nebebūtų kur atsikelti. Nieko nebebūtų. Jeigu mokomės truputį geriau už kurso vidurkį, esame kamantinėjami, kada išvažiuosim kitur, nes čia „neapsimoka“, čia „jūsų neįvertins“, čia… Nežinau, kaip kitiems, bet man tai toli gražu neskamba kaip ramūs laikai. Ir taip, dalis Nepriklausomybės kartos amžinu miegu užmigs po Londono tiltais, dalį jų pamatysim prie konteinerių, kitus – purvinuose fabrikuose, trečius – mirštančius nuo nutukimo arba bado, ketvirtų neberasim, nes dingę žmonės staiga tapo šalies kasdienybe. Kiti bus persekiojami ir baudžiami už savo įsitikinimus, religines ar politines pažiūras, parašytus straipsnius ir surengtus mitingus… TAČIAU tokių istorijų buvo ir bus visada. Kiek galima slėptis už „mano laikais taip nebūdavo“? Būdavo, tačiau mažiau žinojom, nes galimybės žinoti nebuvo. Neegzistavo žinojimo laisvė. Ir šiandien visas tas ramių-neramių laikų suvokimas jokiu būdu nenubraukia šitos kartos. Mano minėtų čiurlionių ir kudirkų. Nepriklausomybės vaikams reikia šanso. Šanso pastatyti naujus koliziejus ir atrasti kitas planetas, šanso parašyti ateities hamletus ir faustus, šanso sukurti naujas vakcinas, užauginti pikasus ir dali, nufilmuoti dar tik būsiančius skrydžius virš gegutės lizdo… Tikiu, kad mes tais šansais pasinaudosim. Tikiu, kad ateis diena, kai miškais linguojanti Lietuva patikės mūsiškais tautiniais kostiumais – marškinėliais su Vyčio ženklu; kai išgirs nūdienos šūkius, kurie iš kadaise griaudėjusio „Laisvę ilgiems plaukams!“ virto „Laisvę rokenrolui!“; kai susitarsim, kad tikros profesijos mūsų šalyje yra ne tik gydytojas, inžinierius ir teisininkas, bet ir filosofijos profesorius, dailininkas, viešųjų ryšių specialistas, aktorius ar kartografas. Ir – labiausiai už viską – laukiu dienos, kada sužinosim, jog esame verti ne tik „popierinės“, bet ir dvasinės laisvės: pasakyti „ne“, keisti darbą, kai nebesijaučiame tobulėjantys, šokti mieste, kai gera nuotaika, jaustis patogiai, kai į renginį ateiname vieni, verkti ten, kur tuo metu esam, nesigėdijant ašarų ir emocijų, pagalvoti prieš rėkiant ir nuspręsti nerėkti, sugebėti paprašyti patylėti, išeiti ar ateiti, palikti ramybėje ar kartu pasėdėti pernakt. Jausti  šaltį, nežinią, abejones ir išdrįsti pasirinkti nebijoti, nes meilė, kaip ir laisvė – ne bailiams.

 

Neda Letukytė