Šią savaitę vėl padariau (ir patyriau, žinoma) keletą nesąmonių. Gal ir norėčiau, kad tai mane nors kiek stebintų, bet šita viltis jau senokai keli metrai po žeme. Su drauge kalendoriuje ėmėme žymėtis dienas, kada nutinka kokia nesąmonė. Jei nuoširdžiai, baisu ir atsiversti tą kalendorių, jausmas toks, kad šis pavasaris maudyte maudo lavinoje nesusipratimų, praradimų ir žavingų pokštų. Dievas žino, kartais su visu tuo susidoroti būna pakankamai sunku. Paklausiau bičiulės, ar man reikia pas psichologą. Ji pasiteiravo, ar aš manau, kad man reikia pas psichologą. Nežinau, nebent pas labai kompetentingą, bet ir arkliui akivaizdu, kad šitos pramogos – brangus malonumas. Čia pat nutariu, kad tikrai kompetentinga psichologė tupi mano smegenyse ir širdy, klausosi keistų dainų ir laukia, kol į ją kreipsiuosi. Gal čia viena priežasčių, kodėl, kiek save prisimenu, labai mėgstu namuose likti viena: aš klausausi muzikos. Ne tų įrašų, kuriuos įjungiu girdint kambariokei, tėčiui ar pasigarsinu vairuodama išgirdusi per radijo imtuvą. Likusi viena klausausi dainų, kurių, esu tikra, niekas neįsivaizduoja kaip mano grojaraščio dainų. Šita detalė apie mane net ir man pačiai patinka. Visuomet yra kitas garso takelis, kita emocija, kita mergaitė. Mane ramina, kad ji niekada nebūna įskaudinta, niekada nuliūdusi, niekada nenusivilia, niekada nesitiki ir nėra spraudžiama į jokias visuomenės normas, nes žmonės paprasčiausiai nežino, kad ji egzistuoja. Išnykdama iš pasaulio ji tampa arčiausiai realybės esančia mano savasties dalimi. Kas galėjo pamanyti?

Visada sutrinku, kai reikia pažindintis su žmonėmis. Iš esmės tai atrodo gana kvaila, nes apskritai žmones aš myliu. Man patinka jų rutina, patinka, kaip jie įpranta pietus valgyti toje pačioje vietoje, kaip piktai prunkščia perpildytuose autobusuose, kaip bėga per perėjas, šneka tarmiškai, ant vieno peties nešiojasi kuprines, kramto lūpas žiūrėdami filmus, spaudžia vieni kitiems rankas, apsimeta, kad negirdi, kaip su jais sveikinasi ir jaučiasi susigėdę dėl to, kad kepinant vasaros karščiui prakaituoja. Maždaug kas antrą dieną mane pritrenkia suvokimas, kaip juos visus myliu, patį žmogų kaip žmogų. Ypač žmonišką žmogų. Vis dėlto, kaip ir minėjau, užmegzdama pažintis dažnai išgirstu sakinį „na, tai papasakok apie save.“ Niekada nežinau, ką pasakoti. Devynis kartus iš dešimties sumalu tradicines klišes apie tai, kur mokausi, iš kokio miesto esu kilusi ir kartais, jei būna gera nuotaika, pridedu nieko nesakantį „mėgstu rašyti“. Apie save pasakau tiksliai tai, kas manęs nežavi pašnekovų lūpose. Neįdomi informacija, išmokta kaip pirmosios „Trakų pilies“ eilutės, kurias išberi net ir naktį pažadintas, bet į „pelėsius ir kerpes“ neįdedi nei širdies, nei mąstymo. Suprantu, kodėl taip nutinka. Žmogus nėra kino filmas, kurio siužetą, labai pasistengęs, gali nusakyti trimis sakiniais. Nesijaučiu preke, kuri „pati save giria“.

Kita vertus, argi tave supras? Mano patirtis rodo, kad kai kalbi tai, kas guli ant širdies, tai, kas tikrai svarbu ir turi būti diskutuotina, aplinkiniai nesupranta. Na, veikiau nenori suprasti ir leistis į tokias kalbas. Mieliau šnekama apie politiką. Jeigu tuomet, kai pažindinausi su savo būsimais kolegomis, draugais ir bendražygiais, būčiau pradėjusi porinti apie tai, kad trys svarbiausi dalykai, kuriuos būtina žinoti apie mane yra : a) būdama viena šoku ir dainuoju, net jei esu nuliūdusi iki žemės graibymo; b) turiu itin stiprų atsakomybės jausmą ir negaliu pakęsti susitarimų bei pažadų laužymo; c) mėgstu šnekėtis apie tikėjimą, sielą, dorovinius pricipus bei prasčiausias savo patirtis, nes tikiu, kad jos tapo gražiausiomis pamokomis; tai visi tie potencialūs bičiuliai būtų trijų kilometrų spinduliu apėję mano fizionomiją. Na, gerai, gal ir ne visi. Būtų kokia persona, kuri atsisėstų priešais, įsistebeilytų ir sumurmėtų kažką panašaus į „o, geras! Tai ką tu ten namuose šoki?..“

Prieš porą savaičių gavau žinutę, kurioje buvo rašyta taip: „žinau, kad sulaužytų žodžių niekas negrąžina, bet leisk man pavaišinti tave kakava. Jei ne širdy bus šilta, tai bent pilve.“ Man buvo taip gera gauti tokį pranešimą, nes jis per milisekundę man grąžino tikėjimą. Kasdien atsiranda kas nors, kas grąžina. Kaip esu rašiusi anksčiau, žmonės viltį dovanoja, bet patys ir atima. Ir taip ratu. Ne kakava mane sušildė, bet suvokimas, kad kartais kažkas girdi, ką aš iš tiesų sakau, ko aš prašau, kas man skauda ir rūpi. Mane akimirksniu papirko žmogaus nuovoka (nuostabus elementas!), veikianti išvien su drąsa pasakyti, kad, deja, bet sulaužiau savo žodžius ir žinau, kodėl tai tave liūdina. Man patinka suvokti gana niūrią tiesą, kad nieko nesugrąžinsi. Sugriauta nebūna remontuotina, net jei mes vaidinam, kad galim „sutvarkyti reikalus“. Padaryti sprendimai yra baigtiniai, jie pakeitė situaciją ir taip, vienoje iš galybės multivisatų vystosi kitas situacijos scenarijus, bet jis niekada nebus perkeltas čia. Dievinu įsisąmoninti, kad tai, kas padaryta, pasakyta, sulaužyta, nutraukta, užbaigta niekada, jokiame laike negrįš į tą tašką, kuriame buvo ir niekada neturės tokios perspektyvos, kokią turėjo. Toks pozit-negatyvus (sukūriau žodį) mąstymas leidžia ramiau priimti įvairius vyksmus, nors ir užkrauna didesnę atsakomybę dėl visko, ką darai. Bet tokiu būdu kyla mažiau pagundų daryti niekus, jei jau sąžiningai. Situacijų baigtinumas mane ramina tuo, kad gražiausios istorijos yra užkonservuotos laike ir nebus pakeistos ar sužalotos nepriklausomai nuo ateities pasirinkimų. Antra, tai, kas buvo nemalonu, yra baigta, tad būkite pasveikinti! Ir bjauriausi nutikimai jau niekaip netaps dar bjauresniais, nes šitos durys uždarytos. Supratau, kaip mėgstu praeitį. Ji yra visiškai neaktyvi, bet vis dėlto atsakinga už tai, kokie mes esam šiandien. Ir nors jos nėra, bet patrakėlė gali kelti šypsnį, gali sopėti. Tik sopuliai irgi užkonservuoti, nekintantys, nebent tik tolstantys. Tolti yra gerai, tolimas reiškia judėjimą.

Panašiai svarstau ir apie ribas. Man atrodo, kad jas turi kiekvienas kokioje nors dimensijoje egzistuojantis reiškinys. Beribė laisvė, beribės galimybės, beribiai norai, beribė meilė ir beribis skausmas – lol, ne. Per šias Velykas pusbrolis pasakė, kad mūsų staltiesė kaip visata – su kraštais, bet be centro. Nuostabi frazė. Nesvarbu, kiek ji svari moksliškai, tačiau argi ne ramiau suvokus, kad kiekvienas menkniekis iki pat visatos didybės yra įrėmintas? Yra toks posakis apie peržengiamas ribas. Kur jos nubrėžtos? Tarsi nėra ribų, bet kažkur pasąmonėje peržengtos jos vis tiek sukelia trumpą jungimą. Kodėl po to, kai pastarąjį kartą jas perlipote, buvote palydėtas kreivais žvilgsniais, tyla ar ne itin maloniais komentarais? Ak, ribos. Galimybių ribotumas leidžia adekvačiau rinktis iš esamų alternatyvų, nes, priešingu atveju, kaip pasirinksi iš to, kas neribota? Žmoniškai norėsis eiti ir eiti, kol bus prieitas pasaulio kraštas, pasiektas paskutinis taškas, bet, kokia neviltis, jei jo nėra! Jeigu bedugnė neturėtų ją ribojančio dugno, tai galėtum į ją kristi amžinai. Būtų labai baisu. O dabar mes sakome, kad pasiekęs bedugnę, jei tik nori, gali atsispirti nuo jos krašto ir palengva kopti aukštyn. Vadinasi, kalboje pripažįstame jos baigtinumą. Tai jei jau bedugnė, esanti neva be dugno, turi ribą, tuomet kas gali jos neturėti?

Žmogus turi daugybę ribų. Kaip labiausiai išsivystęs Žemės organizmas gal net ir daugiausiai. Laiko ribą, kurią pasiekus tampama istorija. Dar vieną laiko ribą kaip kertinį momentą, iki kurio kažkas turi būti nuveikta. Deadline‘us, kaip sakoma. Fizinio pajėgumo ribą, kuri aiškiai nurodo, kiek ilgai gali bėgti neiškeliavęs anapilin pas poną Petrą, žvanginantį raktais. Psichinę ribą – kiek daug gali save kankinti knygomis, netikusiais žmonėmis, tarpti prastoje socialinėje aplinkoje, kol išprotėji ir dienas baigi baltoje palatoje. Itin ryški orumo riba, kuri, jei perminama nešvariais batais, tuoj ima kratyti elektra ir kartais jai užtenka vieno žodžio, kad nebebūtų perėjimo į paribį, jis tiesiog ištrinamas. Mano mėgstamiausia – širdies riba. Manau, ją vadiname stiprybe. Parodo, kiek toli gali eiti, kiek išdavysčių, tragedijų, netikusių pokštų, avarijų ir nuovargio gali neštis su savimi ir kuris nešulys jau būtų paskutinis. Tas, po kurio išsidangintum į hulu mulu salą, kad daugiau niekada netektų matyti jokios žmogystos. Kartą, kai kalbėjomės su mama, ji pasakė, kad būna, jog skausmas didesnis už meilę – tada irgi padaromi tam tikri sprendimai. Atrodo, kad riba „skausmas didesnis už meilę“ yra pati paskutinė, baisiausia ir, jeigu hipotetiškai planetos kraštas egzistuotų, tai nuo jo nušokama būtent už šitos ribos. Esu tikra, kad, kai pasaulis žmogų skaudina labiau nei myli, o to žmogaus krūtinėje žiojinti skylė yra didesnė už širdį, lekiama nuo skardžio. Kaip visais kitais atvejais, padaromas pasirinkimas. Net jei tai skamba skaudžiai, vien suvokimas, kad egzistuoja kraštas, kurį galima peržengti, lemia atsargumo momentą. Kitaip sakant, priverčia retsykiais atitraukti koją nuo greičio pedalo. Juk dėl to, kad žinome, jog ugnis degina, neįsilipam į liepsnojantį laužą. Nesakykim, kad pasaulis beribis – taip galvoti labai neatsargu.

Šiemet labai sunkus pavasaris. Iš lėto žolė žaliavo, iš lėto valgiau, iš lėto judėjau, patirdama, kad viskas aplink bėga, iš pirštų slysta ir šiaip, kaip pasakytų mano draugė, jaučiausi ne tam filme. Garbės žodis, kartais rodėsi, kad man reikia pasikalbėti su kojomis, kad šios žingsniuotų. Buvo dienų, kai kalbėjau atskirai nuo savęs, tarsi matydavau iš šono šnekančią save, bet kas tuomet buvo ta, kuri žiūrėjo? Liūdėjau, pykau, bijojau, sirgau, kartą šokau tol, kol nebepajėgiau pastovėti, bet tuo metu tiesiog jaučiau, kad kai ką galima išjudėti. Ir dabar, kai greitėju aš, o laikas ima atsilikti, mane džiugina tai, kas iki šiol neramino: kaita, pabaigos, ribos, limitai ir žinojimas, kuriuo smilksta mano esybė, kad viskas laikina, o aš, kaip realiausia abstrakcijos „viskas“ dalis, – pati laikiniausia. Laimei, gegužė apribota net popieriuje, ji išsenka ir šita baigtis suteikia galimybę trumpam pabėgti. Žiauriai pavargau. Laukiu nesulaukiu, kada po poros savaičių pavargs ir mano tvarkaraščiai, jie išeis į pensiją, o aš, nors ir ribotam laikui, bet leisiu sau pradingti.

Neda Letukytė

*viršelyje panaudota Damilės Martinaitytės nuotrauka