Jelgava vėl organizavo tarptautinį ledo skulptūrų festivalį. Beje, didžiausią Baltijos šalyse. Nors ir varvančia nosimi, tačiau negalėjau praleisti tokio reginio, ypač kai savaitgalis Latvijoje buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Nuvykau, pamačiau ir išsigandau : tokio lietuviškos kultūros bardako (svečioje šalyje!) man dar nėra tekę regėti.

Prie ledo skulptūrų festivalio vietos įrengta autobusų stovėjimo aikštelė pasitinka akiai mielais užrašais „užsakytas“, o muziejuose rikiuojamos reklaminės skrajutės mažiausiai penkiomis kalbomis, tik ne lietuvių – šios išgrobstytos dar iki trečios valandos popiet. Sveiki atvykę į itin lietuvišką Jelgavą, kur iš esmės jautiesi kaip vietinis ir savo kalbomis nejaukiai verti jaustis tą vieną kitą, lyg netyčia minioje įsimaišiusį latvį.

Norėdama išvysti didžiąsias ledo skulptūras rikiuojuosi į begalinio ilgio eilę, prasidedančią dar ties ledo baru, tiesa, įspūdingai atrodančiu. Vos po keliolikos minučių eilėje imu jaustis tarsi vaiduokliukas Kasparas, nes šventės svečiai pro mane eina kiaurai tiesiogine šių žodžių prasme. Bene aš nematoma? Toli gražu, vilkiu raudona striuke. Brangūs tautiečiai lipa per galvas nesumurmėdami nė elementaraus „atsiprašau“, tik dar sugeba nepatenkinti paniurnėti, kad štai, žmonės stovi eilėje vidury aikštės, vaje vaje.

Eilė nesibaigia. Praėjo apytikriai valanda laukimo, kai šalia eilėje stovinčiųjų ima šlietis iš nežinia kur atsiradę broliai lietuviai, nusprendę, kad nuo šiol prie eilės prisijungti galima tiesiog šiaip sau, būtent ten, kur patogiau. O patogiau, aišku, jos priekyje arba bent jau viduryje. Į šventę mane atlydėjusi mama vieno tokio vyriškio klausia : „ iš kur Jūs čia atsiradote?“ , o pusamžis vyrukas iš stuomens ir iš liemens atrėžia, kad iš Šiaulių. Tarsi tai būtų burtažodis, leidžiantis elgtis chamiškai.

Dvi valandos eilėje jau praėjo. Joje būriuojasi vaikai, neįgalieji, senučiukės, pasiramsčiuodamos ramentais, ir galiu pasakyti, šalta ir nuobodu visiems vienodai. Nors ne, mes, lietuviai, įpratę, kad yra lygesnių už lygius , ir, vos tvarką prižiūrinčiai pareigūnei pasitraukus, išmanieji tautiečiai barbariškai nukabina lenciūgėlį, skyrusį palapinę nuo žmonių ir iš paties eilės vidurio suvirsta į ledo skulptūrų palapinę, o prie jų dar spėja prisijungti ir tie, kurie ėjo pro šalį ir, pamatę puikią progą, ja pasinaudojo. Ir ką jūs manote? Triukšme girdėti… lietuviški balsai! Prieš mane eilėje stovėjęs vyras riebiai nusikeikia, sušunka „gyvuliai!” ir numojęs ranka palieka festivalį. Jį lydėjusi moteris bergždžiai bando sulaikyti vyrą, galiausiai, nusivylusi išeina pati. Pakrikusioje eilėje likę piliečiai klausia grįžusios pareigūnės, ar tvarka dar bus, nes šią akimirką palapinė su skulptūromis yra daugiau nei sausakimša. Moteriškė linkteli ir sauja padorių lietuvių, vaikų, neįgaliųjų, močiučių su ramentais bei nesuprantančių, kas vyksta, latvių lieka mindžikuoti dar mažiausiai valandai.

Esame pavojingai arti įėjimo ir atrodytų, kad galiausiai galime džiaugtis, bet kur tau. Iš esmės, kai esi prie pat įėjimo į palapinę, turi saugoti savo rūbus, kad šie nebūtų sudraskyti, dar galvą, kad netyčia netrinktelėtų į kokį strypą ir, žinoma, privalai kovoti už vietą po saule, nes krūva žmonių tave traiško tiesiogine prasme. TRAIŠKO. Iš visų įmanomų pusių ant laukiančiųjų virsta pati įvairiausia liaudis, pareigūnas dar bando laikyti kažin kokią metalinę tvorelę, bet panašu, kad tuoj bus įridentas į palapinę su visa tvora. Policininkai ima šūkauti latviškai, vargšeliai, nemoka, matyt, lietuviškai. Į pirmąsias aršiai nusiteikusių turistų gretas rikiuojasi raudonskruostės keturiasdešimtmetės ir augaloti vyrai mūrai. Sakysite, gal girti ir dėl to neadekvatūs? Nieko panašaus, per visą šventę sutikome vos vieną kitą pilietį su kvapeliu, kas iš esmės džiugina. Tai štai, prieigose prie įėjimo dramatiškai stumdomas vyras su mažamete mergaite ant pečių, o toms raudonskruostėms moterytėms vienodai, kad dėl jų pastangų sutraiškyti viską savo kelyje, didėja tikimybė, kad vaikui bus praskelta galva. Ką jau kalbėti apie neįgaliuosius – jie, nors ir sąžiningai laukė eilėje, yra suvalgomi šitos išprotėjusios minios. Nuoširdžiai sakau : nesu mačiusi tokio visuotinio pamišimo, tokio barbariško elgesio, kai išnyksta bet kokie civilizuotumo požymiai ir būrys žmonių virsta gyvulių banda, besiveržiančia pamatyti… ledo skulptūras? Kur tau, ta mėsmalė atrodė kaip Bastilijos šturmas.

Įdomiausia yra tai, kad visa traiškančių tankų vaidmenis prisiėmė energingieji homo sovieticus, vis dar negalintys atsikratyti įpročio lipti per galvas ir dairytis, kaip čia geriau man prasisukus. Stovi eilėje ir matai, kad tai yra tie žmonės, kurie niurna, jog viskas blogai, kad valstybė jų nemyli, o jaunimas yra blogio sinonimas. Jie renka Seimo narius ir paskui pyksta, kad Seime visi tik ir žiūri, kaip čia prie to lovio prišokti. Na, man tai viskas skamba gana logiškai : kaip tu prie ledo skulptūrų, taip seimūnai prie lovio. Jeigu žmogus net atvykęs į šventę nesugeba elgtis civilizuotai, nesuvokia, kas yra tvarka ir pagarba kitiems, tai toks jis yra visiškai visur. Ir valstybė jam tada rodosi labai bloga, bet tas herojus, nukabinėjantis virvutes prie įėjimo, turbūt nesusimąsto, kad minėta tvarka, pagarba ir yra valstybės pamatas. Ir kad mažais savo darbeliais galima labai lengvai ją griauti. Tie žmonės verčia visas pasaulio problemas jaunimui, tačiau kodėl tada tie jauni žmonės stovi eilėje po dvi – tris valandas tam, kad tautiečiai galėtų greičiau pasižiūrėti į išskaptuoto ledo gabalus? Kodėl jaunimas, susirinkęs į „Laisvės pikniką“, po renginio nepaliko nė vienos šiukšlės? Užteks pulti vieniems kitus, jau ganėtinai apsilamdėm Jelgavoje. Pasižiūrėkim kiekvienas į save, gyvename laisvoje, demokratinėje valstybėje, Europos širdyje ir vis tiek sugebam elgtis mažų mažiausiai barbariškai. Gal užteks? Kultūros, gerbiamieji, kultūros.