Kai mes išvykome fotografuoti kengūrų, visi sakė, kad esame bepročiai. Mažų mažiausiai. Sausio mėnesį niekas nefotografuoja kengūrų, apskritai, tie šokinėjantys padarai mažai kam terūpi. O mudu nukakome į pasaulio kraštą padaryti porą nespalvotų nuotraukėlių senuoju juostiniu fotoaparatu. Iš karto po to teko grįžti ir nuotraukas išryškinti. Jie sakė, kad esame bepročiai su pora kengūrų nuotraukų. Iš esmės, tokie ir buvome. Niekada šito nesigyniau.

Kai mes gaudėme kopūstinukus rugpjūčio pievose, visi sakė, jog esame vaikiški. Kopūstinukai pernelyg balti ir neįdomūs, kad juos kas gaudytų, iš jų maža praktinės naudos ir apskritai – velniop kopūstinukus. Pagavę drugelius į korėtą tinklelį garsiausiai šaukėme jiems pasakas, kad išgirstų net ausų neturintys kopūstinukai. Nors kas ten juos žino, mums nerūpėjo, ar jie turi tas ausis, ar visgi ne. Niekada nesigyniau savo nežinojimo.

Kai verkiant spaliui kiemo baloje paleidome popierinius laivelius, visi sakė, kad esame kvaili, nes lietus sunaikins mūsų popierines transporto priemones. Vis dėlto mes linkėjome laivams gero vėjo ir suokalbiškai šypsodami tikėjome, kad mūsų laivai susitiks tame pačiame krante. O jeigu ir ne, tai ne dėl lietaus – dėl to, kad persigalvojo. Mes plukdėme laivus nebijodami liūties, nebijodami sušlapti, nebijodami, kad rytoj į lovą mus paguldys sloga. Tiek jau to, niekada nesigyniau savo kvailumo.

Kai visi kalbėjo, mudu prisiekusiai tylėjome netardami nė žodžio. Jie sakė, kad esame niekam tikę, negalintys prabilti, negebantys pasisakyti. Tylėdami žvilgsniais kūrėme gražiausias istorijas, kokių jiems niekada nesuprast. Tylomis mezgėme pasitikėjimo voratinklius ir vieninteliai šioje minioje girdėjome, kaip kalasi žolė, kaip keliasi saulė, kaip vėjas mazgoja rankas Baltijos jūroje. Jiems kalbant mes tylėjome. Nesvarbu – niekada nesigyniau savo žmoniškumo.