Pabudusi nuo raudoniu išmušto veido
Saulėtus savo plaukus nusibrauk.
Pajuski pėdas, kabaruojančias ore,
Kaip pūką jau svetimame lauke.

Pridėki delną prie medinio grindinio,
Kurio kūnas kadaise varvėjo sakais,
Tik palieski – delnų gijos bematant įkais.
Savo pėdom ir kojom, ir delnais, ir plaukais
Pabundi tu kasdieną rytojuj,
Vis kitokiam – su savo taškais. Ir taškeliais.

Taip teška. Rytojai. Teška vanduo.
Nusiplauni kas rytą po nuodėmę,
Nes teškėti juk šitaip lengviau.
Tu kasdien vis labiau padėkoji
Iš širdies, iš tulžies, kepenų,
Savo Dievui už šitą kelionę,
Kad pabusti rytojuj ramu.

2014-08-07 N. Letukytė