Klausia : „ Ar tavo širdis ima plakti greičiau, kai esi šalia manęs?“ Nė velnio. Jei jau širdis „trankosi kaip pašėlusi“, tai dunksi ji anaiptol ne susižavėjimo ritmu, o tikrų tikriausia tachikardija. Ir nėra ko džiūgauti paaiškėjus, kad įsivarei širdies ligą. Ir dar, neduokdie, vasarą. Žinot, kaip tos oro permainos slegia „širdininkus“ – ir karštis, ir liūtys išvargina… Šiaip ar taip, tas nuovargis netrukdo žmonėms…

Vanduo – kiekvieno žmogaus dienos elementas. Būdamas visiškai kasdieniškas drauge jis – mistiškas ir nenuspėjamas. Ko gero, vienintelis dalykas Žemėje, be kurio žmogus išgyventų taip trumpai. Švara ir gyvybė bei baimė ir nusiaubtos gyvenvietės – audros jūrose ir visa griaunantys potvyniai. Vanduo šoka. Įgyja keistas formas, keičia būsenas. Jis gali tekėti, lašėti, varvėti, sustingti, išgaruoti, būti, sunktis, krapnoti, lyti… Rankas suvilgom šlapuma ir tą mažytį…

Kiekvieną gyvenime sutiktą žmogų šiandien priimu kaip dangaus siųstą dovaną. Tokią, kuriai reikia duoti daugiau, nei pats gauni. Aišku, tada tylomis, naiviai gali tikėtis, kad kiek atiduodi, tiek grįš atgal, bet vėlgi – tik tikėtis. Tylomis. O iš tiesų tik atiduodi ir mėgaujiesi tuo duoklės momentu. Ne, negali dovanoti savo knygų ir muzikinių įrašų, kino filmų ir iškeptų keksiukų. Nuo pirmo ryte gatvėje sutikto praeivio…

Svetainė žodynas.lt žodį subtilus aiškina kaip : a) vos įžiūrimas, pastebimas, turintis niuansų ; ir b) perteikiantis ar juntantis skirtumėlius, niuansus, jautrus. Tarp viršutinės ir apatinės mano lūpų šis žodis saldžiausiai nuskambėjo, kai perskaičiusi David Foenkinos romaną „Subtilumas“ ritausi per galvą visiems įrodinėdama, koks jis nuostabus. Dabar pamaniau, kad vienas gražiausių gyvenimo ornamentų ir yra dešimties raidžių žodis, kurio atitikmeniu laikomas junginys „turintis niuansų“. Labai…

Vakar vykusioje respublikinėje konferencijoje „Vaižgantas juk nepasenęs!” skaičiau savo esė „Briaunos”. Kūrinyje rėmiausi „vaižgantiškais” fragmentais. Kadangi vieša teksto premjera jau įvyko, jį atiduodu ir jūsų teismui 🙂 Aš niekada nepagalvojau, kad deimantai puošia žmones. Nesusimąstydavau nei apie jų dydį, anei formą, kur jie gali būti panaudoti, kaip žėrintys akmenukai padabina mažutes elegantiškų damučių ausytes, kaip išryškina laibus ponių kaklus, o apie tai, kad pastarieji būna…

Šiandien baigiau skaityti dar vieną John‘o Green‘o romaną. Grąžinau jį į specialiai „Popieriniams miestams“ paliktą tarpelį sausakimšoje mano knygų lentynoje. Pirštais perbraukiau spalvotas leidinių nugarėles ir nė iš šio, nė iš to į galvą toptelėjo klausimas, kuo aš didžiuojuosi. Iš pažiūros, skamba keistokai. Visų pirma, juk nebūtina išvis kuo nors didžiuotis. Antra, tokie „metafiziniai“ klausimai paprastai nekyla ką tik iškeptoms septyniolikmetėms, baigusioms dar vieną jaunatvišką…

Kaip bežiūrėsi – tai diena be liūdesio. P.S. Patariama skaityti kasdien Iš tiesų tokią dieną negali būti liūdna. Kaipgi galėtų, jei niekas nekaltas, kad metai iš metų pravažiuojamo ežero pakrantė užžėlusi meldais. Arba kad vaikinas prie parduotuvės negali paimti merginos už rankos ne dėl to, kad iš jaudulio drėksta jo milžiniškos plaštakos, o dėl to, kad delnas jau užimtas alaus butelio kakliuku. Nėra kaltų ir…

Prieš plius/minus pusę mėnesio vienas žmogus pasakė, kad iš bet kurios kelionės tu, klajūne, grįžti kitoks, pasikeitęs. Neįtikėtina, kokie tikslūs atrodo šie žodžiai, kai stovi Navonos aikštės viduryje ir užvertęs galvą stebi danguje besiplakančius širdies formos balionus… Per laimingą atsitiktinumą pasimetus tarp siaurų Romos gatvelių pavyksta „užmatyt“ šimtas septyniasdešimtąjį. Sausakimšas autobusas iš šono atrodo kaip silkučių prigrūsta statinaitė, o apie raudonus stulpus apgulusias bakterijas kalbėti…