Vos pabudusi labiausiai apsidžiaugiau dėl žavaus kontrasto – nors žalsvų užuolaidų pridengtas kambarys skendėjo prieblandoje, pro audinio kraštelį nesunkai įžiūrėjau ir melsvą dangų, kuriame nesiganė nė vienas debesėlis. Toks oras stebėtinai puikiai tiko prie mano (dar vakar!) pasirinktos vilkėti suknelės, mat šį rytą ruošiausi į jaunimo stovyklą, kurioje, atsiradus programos „plyšiui“, turėjau vesti užsiėmimą jaunuoliams. Gal ta proga, o gal grynai iš mamiško rūpestingumo pusryčiams…

Buvau lyg ir nutarusi šiandien palikti kompiuterį ramybėje ir nebekonspektuoti praėjusios dienos, bet kažin kodėl baltu akrilu apteplioti pirštai patys prašosi klaviatūros. Vakarop, po ilgos pertraukos, prisiruošiau padekupuoti. Norėjau jau nuo birželio pradžios, nes per mokslo metus nė svajoti apie šitiek laiko reikalaujantį užsiėmimą nevalia, tačiau vis neradau laiko įsigyti dekupavimui tinkamo daikto. Galiausiai šiandien, man kiek pazyzus, mama pati išsirinko jai reikiamą stiklinį dubenį,…

Sakytum, mūsų namuose kas būtų paskelbęs sekmadienį – tingadienį. Be garsių susitarimų buvo nutarta pailsėti ištiesus kojas po vakarykščio striksėjimo gryname ore vykusioje Salų šventėje, kurios būta tikrai neprastos. Nors lietingas rytmetis paskatino skėtį pasiimti, į pavakarę oras ir visai prasiblaivė, kaimo linksmybių taip ir nesugadinęs. Ką ten sugadins! Nedidelio miestelio šventė priminė giminių susitikimą – visi vieni kitus pažįsta, meilingai sveikinasi, nuo tolo moja,…

Džiaugiuosi pagaliau prisiruošusi reziumuoti prabėgusius mokslo metus, įsitaisyti krėsle ir klaviatūra surinkti keletą eilučių, kurių jau ir pati pasigedau. Jeigu atvirai, dar nespėjau susivokti, kad vasaros atostogos jau prasidėjo, nes savo pačios dėka dar sukuosi atlikdama šiokį tokį darbelį, derindama kažin kokius „reikalus“ ir apskritai, kol kas gyvenu vadovaudamasi keista, tačiau gan pavyzdine dienotvarke : pasimankštinti, paskaityti, pažiūrėti „protingą“ filmą, pravėdinti smegenis miesto parke… Dar…

Laiškas mergaitėms Būna dienų, kurios yra kitokios negu kitos dienos, nes tos dienos (kitokios) yra ypatingas tų paprastų dienų mišinys. Fuj, painu. Įprastomis dienomis mergaitės (sakau daugiskaita, kad būtų mažiau tiesmuka, bet iš tiesų, nesunku atspėti, rašau daugiausia apie save) stovi prieš veidrodį ir meldžia aukštesnių jėgų, kad rytoj čia nebūtų šito kvailo spuogo. Arba kad poryt, per svarbiausią gyvenimo šventę, koks baltagalvis šmikis neišdygtų…

Ryte pabudina paklydęs saulės spindulys ir galvoje dunksinti sena melodija „giiiiirrrrls just wanna have fuuuuun“ . Laikrodžio rodyklė madaruoja tarp devintos ir dešimtos ir man dingteli, kad būtinai turiu ridentis iš rožinėmis žirafomis išpaišytų patalų ir keliauti ruoštis draugės gimtadieniui. Išvykti turėjau per patį vidudienį, o daiktai dar nė nepradėti krautis, ką jau bekalbėti, kad, kaip dera merginai, nežinojau, kuo rengtis, ir šiaip buvau įsitikinusi,…

Jau ir užpakalį įskaudo nuo sėdėjimo rusvajame krėsle, tad pamaniau, ką jau čia – jei skauda, tai skauda, galiu ir iki galo išvarvinti akis prieš kompiuterio ekraną ir išlieti širdį dar viename dienoraščio įraše. Turiu pripažinti, kad kiek nurimus kūrybinėms bangoms šioje svetainėje kone atkakliausiai mano sąžinės balso šaukėsi mama, švelniai terorizavusi savo dukrą už pamirštus dienoraščius. Be jokios abejonės, bandžiau teisintis, kad dabar parašau…

Bendrystėje su balandžio 7 diena Po valandos prasidės pavasaris. Nors ką gali žinoti, atrodo, man jis prasidėjo dar šį vidudienį, kai su bičiule sėdėjome jaukioje kavinukėje į burną įsimetusios po gardžios braškės gabalėlį. Saulė švelniai glostė mažą mūsų miesteliūkštį ir tą akimirką šventai tikėjau, kad viskas visada bus gerai. Mums juokiantis iš dar vaikiškų pokštų lengvi ir nereikšmingi atrodė visi tie egzaminai, ateityje laukiantys sprendimai,…

Kai pavargsti psichologiškai, pailsėti yra iš esmės neįmanoma. Naktį karšta. Ne, vėsu. Kojas reikia iškišti iš po užkloto, bet staiga būtinai prisimeni pastarąjį siaubo filmą ir kojas tuoj pat prisireikia apmuturiuoti pūkine antklode ir dar neaišku kuo, nes, ką gali žinoti, koks monstras iš palovio iškels savo nupuvusią galūnę ir pastvers tave už elegantiškų pėdų. Ir nesvarbu, kad palovio net neturi. Uh, sakiau, pavargti psichologiškai…