Kurį laiką maitinausi svaiginančiai saldžiais šokoladais bei saldainiais ir nors jūs sakysite, kad tai velnioniškai negerai, bet aš esu tikra, kad būtent pakankamai didelis cukraus kiekis kraujyje padėjo man išgyventi pastarąją savaitę, kuri, tenka pripažinti, buvo beprotiška. Sunkiai pavelkamos kojos visgi atlaikė tą maratoną, kai nuveiki daugiau, nei suspėji fiziškai. Užtai šiandien, kambaryje smilkstant žvakėms, yra kuo didžiuotis, padaryti darbai kalba patys už save, o…

Burnoje tebejaučiu ką tik išgertų antibiotikų skonį. Velnioniškai erzina, kad kaskart turiu išgerti čielas dvi tabletes, o vandens į stiklinę, kaip tyčia, niekuomet neprisipilu užtektinai, todėl reikia vėl pilti, gerti ir visa ši procedūra užtrunka kankinamai ilgai, be to, tampa itin erzinančia. Šiaip ar taip, didžiausiai mano laimei, oficialiai galiu imti alpti dėl artėjančių žiemos švenčių, nes taip jau išėjo, kad šiandien pagaliau galiu pasveikinti…

Šiaip jau nemėgstu skųstis. Nelabai ploju ir žmonėms, kurie be paliovos kuo nors skundžiasi. Uoj, atšilo oras, tai blogai, o ne, atšalo oras, apšerkšnijo nosis, kaip baisu, o dar jergautumanošvenčiausiaskokianesąmonė, kad apskritai reikia keltis ir dar kažką nuveikti šiame pasaulyje, kuriame valdžiatikriplėšikai ir nė neketina rūpintis „dorai ir sąžiningai visą gyvenimą dirbusiais žmonėmis.“ Taip, iš tikrųjų aš nemėgstu verksnių ir amžinų nelaimėlių, bet šiandien pačiai…

Šiandien keletą kartų juokiausi iš kasdienio mokyklinio gyvenimo situacijų. Prieš atostogas ne retas atlaikė tikrą atsiskaitymų maratoną, kadangi kiekvienas mokytojas tiesiog negalėjo nusižengti gamtos dėsniams ir jautė pareigą išspausti iš mūsų smegenų visas mokslu persunktas sultis. Šiandien niekas nepasivargino stabtelėti bent sekundei ir jau nušvietė visą nepakartojamą savaitę, netikėtai pildytą pripildytą kontroliniais, testukais, apklausėlėmis ir kitais fokusais. Maža to, iš kažin kur atsirado šimtmetį nematytas…

Drąsiai brūkšteliu, kad dar tik trisdešimta mėnesio diena, nors esu įsitikinusi, kad kol baigsiu, jau galėsiu datą pakeisti. Iš rudeniu dvelkiančio ketvirtadienio liks tik prisiminimas. Dar daugiau – istorija. Viskas tik istorija… Seniau labai jaudindavausi dėl to, kaip mano tėvai elgiasi parduotuvėje. Ne, neįsiveržia su pistoletais ir nekrato kasų, kaip jūs ką tik pagalvojot. Tiesiog, kad ir kur būtų, jie yra namuose. Tarkim, tėčiui nieko…

Kaip ir tikėjausi, išpaikintas mūsų šunėkas nė nemanė leisti man pamiegoti. Vos tėtis užvėrė laukujes duris, mažasis ėmė skalyti kaip pasamdytas ir tai darė tol, kol, mano giliu supratimu, užkimo ar pavargo. Laimei, mano miego poreikis buvo toks nesuvaldomas, kad kantriai iškentėjusi valandą triukšmo netrukus vėl užsnūdau džiūgaudama, kad visgi atostogos. Labai jau šiurkštaus vėjo glostomą popietę ploju katutėmis, kad jau išdžiūvo šiltosios „Spartos“ kojinės…

Šiandien kaulus gelia taip, tarsi būtų pati šalčiausia metų diena. Kai eidama iš mokyklos prasitariu, kad man net skrandis užšalo, mus lydintis draugės brolis įsikanda šią frazę ir tuoj replikuoja, jog šis organas apšerkšnija kur kas labiau, kai į mokymosi įstaigą tenka tipenti ankstų rytą. Ką gi. Visą dieną koridoriais slankioju susitraukusi kaip koks šaldytas sumuštinis ir dar prazylioju pietus, nes būdama totaliai išsiblaškiusi piniginę…

Dėkui Dievui, neseniai ištrinkti plaukai jau nebe drėgni. Kai buvau maža, pamenu, mama minėjo tokį senolių prietarą, kad tų, kurių ševeliūros ilgai džiūna, vyrai bus pijokai. Nereikia ir sakyti, kaip giliai širdin įsileidau šį sakinį, kad ir dabar nepamirštu. Ech, mano laimei, tas alkoholikas lyg ir tolsta nuo manęs, nes plaukai sausėja vis greičiau. Taigi, radau dar vieną dalyką, dėl kurio verta džiūgauti. Tėvai ragina…

Žiūriu vaizdo įrašą pavadinimu „Happy, happy dog“, kol mama nepradeda paniškai lakstyti mediniu grindiniu ragindama skubėti. Tėtis tarsi koks laikrodininkas praneša, kad išeisim lygiai po 5 minučių, o aš tik dabar suskumbu ieškoti pėdkelnių. Jau ir pati sukuosi kaip įmanydama, bet tėvus raminu, neva, viską aš spėju ir kas gi čia beliko, plaukus susišukuoti… Aikštės centre mus sustabdo akiniais nuo saulės nosį pabalnojusi moteriškė, renkanti…

Po šiokios tokios pertraukėlės prisėdu rašyti. Prisipažinsiu, viena didžiausių baimių mano gyvenime – surutinėjimas ir man rodos, kad sunku su šia baime kovoti. Viešai sakau – rutina įtraukia, įsiurbia ir nelieka nei laiko, nei didžiausio noro mažiems gyvenimo malonumams. Pačiai net ir mano dienos regisi ne tokios, apie kurias galėčiau daug ir smagiai rašyti, nors balažin, kaip jos atrodo iš šono. Ot tai naujiena –…