Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Kad jau gyvename po vienu stogu, tai labas vakaras, sveiki sulaukę 101-ojo skaitytų ir neperskaitytų laiškų įrašo. Dienoraštinio, beje. Gal vienam kitam skaitytojui tarsi koks egzistencinis neramumas iškilo klausimas, kodėl keletą dienų nepasakojau, kokios tos dienos. Amigos, dalykai paprasti : per pastarąsias porą savaičių kiekviena mano diena buvo visiškas kosmosas visomis įmanomomis prasmėmis. Kiekviena jų buvo tokia ypatinga, kad iš kiekvienos 24 valandų pakuotės galėčiau…
Iš ten ateina tokia Kur nuo žemės garas kyla Ir sutemus upės Tvinsta į tylą į ją Nemokėdama laisvės kalbos Iš ten ji atbėga Nežinodama kas su vėju daroma Ir medum tarp jos lūpų Iš ten ateina taip Tikėdama kad kviečiai rankoj Namai rankoj Tokia ateina Tokia už stalo sėda Nešvari kartais Su rugiagėle tarp kasų Ir žemėtom pėdom Iš ten…
Poezijos skaitymai „Naujosios Romuvos” renginyje „Ad majorem amoris gloriam” . Bandau taikyti į meilės natą eilėraščiais, kuriuose nėra žodžio meilė. Tai sakau, jeigu nėra, turbūt ir nereikia. Valentino dienos vakarą dalinuosi intymumais – savo poezija ir balsu.
Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar… Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės…
Jeigu yra kokia nors paprasta užduotis, visiškai suprantamas jos atlikimo būdas ir apskritai ta užduotis trunka dvi su puse minutes, tai Letukytei būtinai nutiks taip, kaip nenutiks niekam kitam. Šituo įsitikinau jau šimtą du kartus, šiandien buvo šimtas trečiasis. Pirmas įdomus faktas yra tas, kad savaitės pabaigoje gaunu prašymą padaryti paslaugą. Mažytę tokią, nė nesunkią. Pasirodo, mūsų nedideliame miestelyje vienas dar gana guvus vyriškis švenčia…
Tilin dilin Girdì žvaigždės Kaip skylės dangaus Marškoj suadytos Tilin dilin Girdì tinklo akimis Žuvys išbėga Egle pagauk Tilin dilin Valtys išplaukia Girdì sunkus koks Dumblas plaučius semia Tilin dilin Kažkam kojinės šlampa Girdì kaip po tavęs Žolė auga želia Žalia žolė Žinai želia Žilvinu žvilga Žemai žemai Tilin dilin Pagautum bet rankos Tilin dilin tiesias Tolyn gilyn
Aš visada maniau, kad dalintis yra labai gerai. Dar geriau, kai dalinamasi ne pyragais ar stikline kolos, bet patirtimi, istorijomis bei žiniomis. Dėl tokio keisto pasaulio suvokimo šiandien skubėjau į gimnaziją, kurią baigiau, tam, kad papasakočiau, koks buvo mano didysis semestras, laimei, jau pasibaigęs. Didysis? Nagi taip : tas, kuriam prasidėjus, pasiėmusi pūkinę kaldrą išsikrausčiau iš tėvų namų. Tas pats semestras, kada man teko susipažinti…
Iš tikrųjų pati nesitikėjau, kad šįvakar sėsiu rašyti, turint galvoje tai, kad savo sekmadienį praleidau tingiai raitydamasi pataluose ir švęsdama pačios susikurtą „lovos dieną“. Žinot, labai praktiška – pasirodo, lova tinkama ir pusryčiams per pietus, ir knygoms skaityti, ir filmams žiūrėti, ir visokiems filosofiniams apmąstymams ji ganėtinai patogi. Manau, galėčiau netgi ištisą pastraipą parašyti apie tai, kaip, įsitaisius ant šio patogaus baldo, man yra kilę…
Kai mes išvykome fotografuoti kengūrų, visi sakė, kad esame bepročiai. Mažų mažiausiai. Sausio mėnesį niekas nefotografuoja kengūrų, apskritai, tie šokinėjantys padarai mažai kam terūpi. O mudu nukakome į pasaulio kraštą padaryti porą nespalvotų nuotraukėlių senuoju juostiniu fotoaparatu. Iš karto po to teko grįžti ir nuotraukas išryškinti. Jie sakė, kad esame bepročiai su pora kengūrų nuotraukų. Iš esmės, tokie ir buvome. Niekada šito nesigyniau. Kai mes…
Kažkodėl visada maniau, kad spontaniškas gyvenimas – gražus gyvenimas, tad pati savęs labai jau nešokiravusi dar savaitės pradžioje atsidūriau Vilniuje. Tiesiog. Išlydėdamas iš autobusų stoties tėtis dar pavadino mane Rapunzele – ta ilgų plaukų mergaite iš bokšto, kuri išsiruošė ieškoti savo žibintų (na, naujoje pasakos versijoje). Nemanau, kad taip sakydamas jis teikia kokią nors prasmę tokiam pavadinimui, bet gana konkretu mane vadinti mergaite, ieškančia žibintų….