Šiandien baigiau skaityti dar vieną John‘o Green‘o romaną. Grąžinau jį į specialiai „Popieriniams miestams“ paliktą tarpelį sausakimšoje mano knygų lentynoje. Pirštais perbraukiau spalvotas leidinių nugarėles ir nė iš šio, nė iš to į galvą toptelėjo klausimas, kuo aš didžiuojuosi. Iš pažiūros, skamba keistokai. Visų pirma, juk nebūtina išvis kuo nors didžiuotis. Antra, tokie „metafiziniai“ klausimai paprastai nekyla ką tik iškeptoms septyniolikmetėms, baigusioms dar vieną jaunatvišką romaniūkštį. Taigi, keistoka.

Ilgai nesvarsčiusi nutariau, kad mano iki šiol sukaupta knygų kolekcija, vos betelpanti kukliose lentynose, yra vienas tų dalykų, kurie kelia man pasididžiavimą. Nuo nedidukės Astrid Lindgren kolekcijos, iki šalia rikiuojamų ir išalkusiomis akimis ryjamų naujausių Paolo Giordano, Alessandro D‘Avenia ar Wm. Paul Young perliukų. Yra tokių žmonių, kurie per gyvenimą nori sukaupti kuo daugiau išminties. Kol kas lyg ir neturėjau tokio tikslo, bet pamaniusi, kad itin džiaugiuosi knygų bibliotekėle, nutariau, kad nėra geresnio būdo kolekcionuoti išmintį. Beje, antrasis dalykas, keliantis mano pasididžiavimą – dar viena kolekcija. Šįkart – įvairiausių skirtukų. Be jokios abejonės, turbūt jau pastebėjote, šis rinkinys labai jau susijęs su romanų armija. Tačiau tai nėra tas siūlas, kurį vertėtų vynioti. Knygų skirtukai man patinka (taiptaiptaiplabaipatinka), nes juos dažniausiai gaunu dovanų. Iš to galima daryti išvadą, kad šalia yra žmonių, kurie žino, kaip man patinka skirtukai, ir turint galvoje, koks tai intymus, ne visiems suprantamas reiškinys, peršasi išvada, kad tie asmenys mane puikiai pažįsta. Tad hipotezė, jog esu reikiamoje aplinkoje, pasitvirtina. Vadinasi, dedame lygybės ženklą tarp skirtukų ir mane supančio gėrio. Didžiuojuosi, kad kolekcionuoju šitiek meilės.

Tai štai. Vietoj to, kad sulaukusi septyniolikos metų ir vienos dienos pareikščiau, kad didžiuojuosi savo ale tipo laimėjimais, mokslo pasiekimais ar įgyvendintomis svajonėmis, negailestingai išrėžiu, kad negaliu atsidžiaugti keliomis knygomis ir pluošteliu skirtukų! Sakytum, kaži kokia likimo ironija, bet kaip tik taip ir yra. Nesupraskite manęs klaidingai, širdį glosto daugybė mažesnių ir didesnių pergalių, pasiekimų, išsakytų ar išgirstų žodžių, bet juk nieko iš jų nepaliksiu. Galbūt todėl mane taip žavi knygų ar tai skirtukų idėja – galiu jų sukaupti tūkstančius, milijonus ir šitą milžinišką krūvą kažkur padėti, paslėpti, padovanoti. Knygas su mano parašu pirmame lape. Ir kai kas nors jas sklaidys, skaitys ar paprasčiausiai aptiks, o gal pati kam nors perleisiu savo lentynų turinį, pagalvos : „tai bent, kiek nuostabių dalykų sukaupė šita akiniuota mergaitė. Turbūt baisiai didžiuojasi savo kolekcija.“ Ir kad ir kur aš bebūčiau, nuoširdžiai pritarsiu tam žmogui, nes būsiu įgyvendinusi kiekvieno žeme vaikščiojusio gyvio svajonę – ką nors palikti kitiems. Dedu visas viltis, kad man pavyks sukurti kokią laiko mašiną, skraidančius kilimus ar mažų mažiausiai išleisti savo knygą, bet bent jau kol kas esu rami dėl viso to, ką jau sukaupiau. Juk niekada negali žinoti…

Tiesa, po visu šiuo tekstu labai svarbu paminėti, kad visgi labų labų labų labiausiai didžiuojuosi savo artimaisiais ir draugais. Lig šiolei nežinau, už kokius žygdarbius praėjusiame gyvenime buvau apdovanota jais – laime, kuri, nė nemaniau, kad egzistuoja.

N. Letukytė