Aš pareidamas gatvėm toks pilkas,
Ir vienodas su garo mašinom,
Po vidurnakčio durys rakinas,
O nuo piktdžiugių vėjas pakilęs.

Po pirmos iškilmingai įtraukia,
Į save, šaltos ilgesio naktys,
Aš tavęs apsiblausęs, lyg aklas,
Nuo penktos valandos nebematąs.

Priešais nosį uždaro langinę,
Nustekentos nuo karščio kaimynės.
Antrą valandą šviesos prigęsta,
Pirmą sykį pasijauti senas.

Net katė valkataujanti dūsta,
Kai stiklinių kvailų nepamatęs,
Aš trenkiuosi į tavo miražą,
O katė pakuždėjo „prieš trečią“.

Ta nenuorama laisvė kankintų,
Bet ketvirtą mane pavadina
Ir susukusi galvą paleidžia,
Tavo baigštų bedalį į kelią.

Nuo krantinės atsirita saulė,
Ir svaigina kaip vyno bangelės.
Penktą valandą aš jau parkritęs,
Nusibrozdinau širdį kaip tyčia.

Ar tavęs prablaivėti suspėjau?
Sakė, matė dar senės bedantės,
Po šeštos nusisukusį sprandą,
Besiruošiantį į pasimatymą.

 N.Letukytė