Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie ženklus, rodančius, kad šalia tavęs nuolat sukiojasi angelas sargas. Juokinga, pamaniau, tarsi angelai neturėtų ką veikti – tik skraidžioti iš paskos, kai einu pirkti šokoladuko. Vis dėlto, kad ir kokia kritiška šiuo klausimu būčiau, perskaičiau tuos punktus. Vienas jų buvo toks : jeigu aplink save vis pastebite plunksnas, tai reiškia, kad jus lydi angelas sargas. Po galais, plunksnas! Norite pasakyti, kad dvasinis žmogaus angelas yra toks, kaip mituose, su tikrais sparnais, sudarytais iš tokių plunksnų kaip ir žąsų skraidymo aparatas?! Na, čia tai jau daugiau nei juokinga. Skaitau toliau. Arba ne, nepamenu.

Garbės žodis, manasis angelas tikriausiai jau baigia nuplikti. Kur einu, ten randu plunksnas, matau jas ant šaligatvių, įstrigusias tarp medžių, nukritusias ant betono laiptelių. Kaip sakoma, matai tai, ką nori matyti. Ar nenori? Ar nori? Visur plunksnos. Vieną dieną sakau jam : gerai jau, žinau, kad čia esi, geros dienos ir tau. Kitą dieną paklausiau, ar nepasigenda plunksnų, trečią dieną – ar ten, aukščiau, geras oras. Taip mudu išmokome mylėti ir aš supratau, kad kažkas visgi yra…

Juk yra kažkas, kas išverda arbatos kaip tyčia tuo momentu, kada labiausiai norisi. Kažkas, kas kilsteli tave ant rankų, kai siaubingai susibaladoji kelį. Kažkas, kas apsinuodijus nuo maisto prilaiko tavo plaukus (na, kai tu ten …). Kažkas, kas pakloja lovą tą vakarą, kada pasivilkti jau kaip ir nebegali. Ir dar kažkas, kas sako, kad iškeps pyragėlį ir tu su malonumu to saldėsio lauki tol, kol sulauki. Kažkas, kas praneša, jog tavo naujieji batai siaubingi, primena žuvies žvynus ir tu jau žinai, kad kitą sykį tokių nepirksi, nes kam tau tų žvynų. Kažkas, kas autobuse pažymi tavo kortelę, nes žmonių jūroje komposterio pasiekti tu tiesiog negali. Sakykit kaip norit, bet KAŽKAS yra.

Vieną dieną man beeinant namo nedidukė balta plunksnelė praskrido pro pat mane, net vos juntamai brūkštelėjo per nušalusį nosies galiuką. Mažiukė tokia, bet labai šviesi ir švelni. Šiandien esi ypatingai gražus, pamaniau. Tokią ir dieną atnešė – kažin kaip gražią, paprastutę, jaukią. Tokią, kurioj daug geltonų klevo lapų, kutenančio vėjo, raudonų šermukšnių šnabždėjimosi apie nekaltąsias, netikėtai nugirstas kiemo paslaptis ir jų išdavikus – senstančio rugsėjo vakarus. Ėjau sau tuo koketiškai tyliu šaligatviu, virš manęs besislapstydamos viena kitą glostė šilumos išsiilgusios šakos ir staiga man dingtelėjo, kad kažkur ten, kitoje pusėje, kur truputį ramiau nei ramu, esu plunksna. Netyčia atsiskyrusi nuo jo jaukaus sparno, lengvai nešama rudens kvėpavimo, rodanti, kad KAŽKAS yra. Kodėl gi negalėčiau būti kieno nors plunksna? Plunksna kam nors. Kažkam esu plunksna, nes, be abejo, KAŽKAS visgi yra…

 

N.Letukytė