Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas

Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar…

Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės sako, stuburkaulį. To kvėpavimo paakinta ima lietis mano poezija.

Gal rytoj, gal niekada…

Iki galo taip ir nesuprantu, kas ta žara, bet esu girdėjusi, kad ji – mistiška. Kai kraujo raudonumo – tai karo žara, pranašas, kuriam žėrint mano pasąmonė jau girdėtų, kaip parjoja jie – svetimi. Svetimi kaip moteris, kuri žindo kūdikį, bet visgi nėra motina. Taku parjoja, per raudonos žaros šaligatvį, kaukšt kaukšt. Svetimi kaip sirtakis svetimas mūsų šokių salėms ir nesuprantamas net tiems daug mačiusiems Neries ledams. Nematau žaros, užtat girdžiu, kaip pavasaris kala metalą. Laimės pasagą, matyt.

Kai vienas bėga, kitas vejas, mes galim bėgti taip labai toli, dar toliau, dar ir dar…

Jau esu rašiusi apie tai, kaip lietaus lataku atvarva ruduo. O kuo jis, ponaitis pavasaris, teška? Sakais per žaibo nuskeltą pušies kamieną, lipdamas prie mano pirštų, susigerdamas į odos raukšleles ir kviesdamas mylėti, nes juk kada mylėti, jei ne kovą ir kada nustoti mylėjus, jei ne birželį? Jeigu tas pasipūtėlis iš p raidės iš tiesų ateina sakais, tada suprantu, kodėl man taip norisi rinkti gintaro smilteles. Ne Jono, o gintaro. Tada imti ir jas sijoti, gludinti pirštų pagalvėlėmis – visi nori susirinkti pavasarį, tai yra, mylėjimą.

Ar lauksi ten, kur ir tarėmės, ar viskas pasikeitę?…

Ponas iš p raidės turi savo slaptą landą – birželį. Į šią olą kasmet jis įlenda taip greitai ir vikriai, nepaprastai rangiai ir elegantiškai, kad niekas ir nepastebi, kada ponaitis p pasišalina iš geriausio metų vakarėlio. Galėtų vos užvėręs duris sėsti į greitąjį traukinį, šis rėžtųsi į nenusakomo dydžio uolą ir ponas iš p raidės su visu traukiniu nusiristų žemyn į …begalybę? Nesvarbu, niekas nepastebėtų, nes visi jau būtų pernelyg susidomėję birželiu ir tuo, kaip čia greičiau baigus mylėti. O kad pavasaris guli skardžio papėdėje ir kaip koks donoras iš savo venų į vasarą išteka kvapniausiomis gėlėmis ir skambiausiomis dainomis, tai niekam nė motais. Mes išsyk užmirštame, kas nulaižė Neries ledus.

Tamsoj aš negaliu matyt, stebėt tavęs…

Pavasaris užrakina savo seifą – suveda trijų žodžių kombinaciją, kai operacinė sistema paprašo kodo, ir trypdamas į muzikos taktą keliauja į traukinių stotį (po to, kai jau nulaižo ledus). Tiesa, galėjo kiek pašalti gerklę, dėl to šiandien kažkoks pakimęs ir juokas skamba kaip vėjo šiurenimas per mano kapišono kraštą. Šaltai dar. Bet visgi pavasaris kikena, nes žino, kad jau netrukus į laukus išleis savo karves ir kopūstinukus, jakus ir kregždutes. Jaudinantis laukimas. Traukinio salone jis nusikerpa savo per metus užaugusią šviesių plaukų kasą, nes elementarus mandagumas neleidžia jam rodytis kaip kokiam apšepėliui. Gėlėtų marškinių rankove persibraukia per varvančią nosį – vis nuo tų ledų vasario mėnesį. Lipdamas į ekspreso vagoną ponaitis šypteli – net ir būdamas už tūkstančių kilometrų jis mato, kaip mane užgriūva šitos sunkios žodžių sijos. Mano pavasaris.

Kažkada..a…a..

Grotuvas ką tik išsijungė.