Močiutė sako, kad jos name yra septyniolika durų. Tai nėra faktas, kurį konstatuotum žmogui, su kuriuo ką tik susipažinai. Greičiausiai nutylėtum ir apie tai, kad esi pratęs vasarą miegoti užsitempęs pūkinę kaldrą, dėl visa ko šalimais pasidėjęs pledą. Lažinuosi, nė į galvą neateitų apie tai pasikalbėti, nors gal ir be reikalo. Kas iš to, kad susipažindami sužinom, iš kokio kaimo kilęs pašnekovas, kas iš to, kad išsiaiškinam, kiek potencialiam bičiuliui metų ar kokiame miesto rajone jis gyvena. Jeigu esi studentas, būtinai sulauksi klausimo ir apie tai, kiek moki už nuomą. Rimtai, kas iš to?
Susipažindamas manęs dar niekas neklausė, koks įsimintiniausias mano matytas spektaklis arba kokie buvo geriausi mano gyvenimo pusryčiai. Tai būtų mažų mažiausiai įstabu, argi ne? Kalbiesi, sakai labas, aš esu tas ir anas, o tu? Esu anas ir tas. Sakyk, kokius gardžiausius pusryčius kada esi valgęs? Dabar prisiminiau vasaros rytą, kai močiutės namo laiptais nusileidusi į pirmą aukštą užuodžiau ką tik iškeptų blynų kvapą. Tada manęs klausė, ar valgysiu su sviestu, ar su uogiene.
O tada nutinka taip, kad sutinki tokias vaikščiojančias būtybes, kurios tampa tavo sensėjais ir visus galvos skausmus surikiuoja į reikiamus stalčiukus. Jos geria kavą ir aiškina, kad kartais būna žmonių, kuriuos pamatęs tu jautiesi žinąs viską, ko reikia, nors nežinai nieko. Sutinki tokius blyksnius praeivių jūroje, kurių amžiaus neįsivaizduoji ir nemoki dainų, kurių tie blyksniai klauso. Nemoki jų ritualinių šokių ir nesupranti, kaip jie žegnojasi, bet kažkas, švytintis tavo viduje, pernelyg gerai pažįsta kažką, švytintį praeivio esybėje. Beveik taip, kad gali prieiti ir rėžti ei, aš tave žinau, nors realiai tai nė velnio. Viena mano sensėjų sako, kad mano siela sena ir, kai dabar svarstau, peršasi išvada, kad taip dažniausiai ir nutinka senasieliams – galbūt labai labai seniai, kai viskas griaudėjo ir sproginėjo, mudu buvome netoliese kits kito spingsintys dujų kamuoliai, pasak žmonių, žvaigždės. Tada ir sužinojau, kaip myli vėją.
Ir susitinki savo senus draugus, šimtą metų pažįstamus, bet vardais tik savaitę vadinamus. Po daugiau nei metų jie atsisėda šalia, prieblandoje patyli, klausydamiesi kaip kvėpuoji, ir pasako tau, kad esi ne toks ir tavyje vyksta ne tai, kas turėtų. Dar būna senasielių, kurie sėdi ir žiūri, kaip tu geri kavą, pastato savo puodelį ant nediduko stalelio ir tada atremia galvą į tavo petį. Galima užsimerkti ir būti šimtą metų. Nežinant, kokius filmus žiūri, nežinant, kokia tavo mėgstama spalva, tik jaučiant, kad jauti. Būna šimtamečių draugų, prie kurių pribėgi ir uždusęs žiūri į akis, o jie šypsosi, cypia ir trypia, nes viską mato. Kiaurai, skersai ir išilgai. Apsuka tave ratu ir paragina eiti, nes supranta, kad to ir pats norėtum, tik stumtelėjimo reikėtų. Dar kiti žvelgia į tavo akis ir paprašo sugrįžti. Ir kai galiausiai grįžti, jie krykštauja, pakiša į panosę keksiuką ir dar pareiškia, kad Tas, Kuris Suvienijo Lietuvą būtų sužavėtas. Būna senasielių, kurie varto akis ir kumščiuoja mane sakydami, kad nebegali klausytis to trepsėjimo, kai sveikas protas apleidžia mano begalvę galvą. Visi jie susikerta viename taške, kuriame vijoklinė rožė kabinasi į akmens sieną, pražysdama lenkiasi pavasariui ir tiesdamasi į saulę meldžia vandens. O tada iš dujų kamuolių, kuriuos žmonės vadina žvaigždėmis, pasipila lietus…
P.S. Senasieliai džiaugtųsi jūsų palaikymu štai ČIA . Stebuklai vyksta, aš jums sakau.