Aš visada maniau, kad dalintis yra labai gerai. Dar geriau, kai dalinamasi ne pyragais ar stikline kolos, bet patirtimi, istorijomis bei žiniomis. Dėl tokio keisto pasaulio suvokimo šiandien skubėjau į gimnaziją, kurią baigiau, tam, kad papasakočiau, koks buvo mano didysis semestras, laimei, jau pasibaigęs. Didysis? Nagi taip : tas, kuriam prasidėjus, pasiėmusi pūkinę kaldrą išsikrausčiau iš tėvų namų. Tas pats semestras, kada man teko susipažinti su pulku pačių įvairiausių žmonių. Tas puikus pusmetis, kuriam bėgant mokiausi ieškoti ir atrasti reikiamas knygas, orientuotis viešojo transporto schemoje, suvokti, kaip veikia vertinimo sistemos, į kurias jau, šiaip ar taip, įkliuvau. Įdomu tai, kad kai kurias perprasti dar tebebandau. Iš tiesų – išgyvenus pirmos sesijos jaudulį ir džiugesį, aš jau turiu kuo pasidalinti…
Kas mane pradžiugino kažkur ten, sostinėje? Žmonės, nesiliaujantys tobulėti. Daug ko išmokę ir toliau besimokantys, keičiantys savo gyvenimą tada, kada jaučia tai esant reikalinga, nepabijodami truputį suklysti ar mesti sau iššūkį. Pamenu, kai džiaugėmės Paskutinio skambučio švente mokykloje, pasipuošę suaugėliai mums šnekėjo apie gyvenimo kelią, kurį privalom pasirinkti čia ir dabar, geriausia iki numatytos datos. Jau tada man atrodė, kad tai prasilenkia su bet kokiais logikos rėmais, nes, po galais, kaip aštuoniolikmetis gali žinoti, kokiu keliu, šalikele ar autostrada jis turi/nori žygiuoti? Žmonėms kartais prireikia ištisų dešimtmečių, kad suuostų, kokių talentų ir gebėjimų savyje slepia, o mūsų to suvokimo reikalaujama dabar, gegužės mėnesį. Gal todėl rinkdamasi studijų kryptį sukau sau galvą, dėliojau visus įmanomus pliusus ir minusus, lyginau, kuris fakultetas gražesnis, kokios srities žinovo atlyginimas didesnis, kokiose įmonėse pietų pertraukos ilgesnės (na, gerai, šito tai jau netikrinau, bet mintį supratot). Galiausiai aš išsirinkau tą studijų programą, kurioje praleisti ketverius metus man pasirodė šaunu. Tiesiog. Draugams sakiau, kad nežinau nei kas aš būsiu, nei kokios durys man atsivers, bet, esu tikra, laukia įdomūs metai, tai tiek. Negaliu pasakyti, ką aš kalbėsiu ateityje, bet bent jau kol kas manau, kad padariau vieną sėkmingiausių sprendimų savo dar labai neilgame gyvenime. Taip, aš ir dabar nežinau, kokia yra mano svajonių darbo vieta, bet tikiu, kad ją surasiu, nes būti čia, kur esu, man patinka. Nedramatizuoju, nes pabaigus vienas studijas galima imtis kitų, galima išvykti savanoriauti, galima mokytis ir dirbti – galimybių daug, todėl šiandien kalbėdama su mokiniais raginau jomis naudotis. Ir dar – neprisidaryti nereikalingo galvos skausmo, kur jo nereikia. Ei! Juk nepabandęs nesužinosi, ar ne?
Ne ką mažiau nei naujasis suvokimas mane džiugina pats pabėgimas iš provincijos. Aš neturiu nieko prieš savo kraštą, juo didžiuojuosi ir žinau, kad turime kuo pasipuikuoti prieš visą Lietuvą, BET virti tame vienos gatvės miestelio apkalbų katile paskutiniais metais pasidarė visiškai koktu. Čia visi viską žino, mato, girdi, maža to, pažįsta! Kasdieniai pokalbiai sukasi apie Pranutės vyrą, Juozuko meilužę, bulvių kainą turguje ir tą chuliganą, kuris savo audine vėl išvartė konteinerius ant šaligatvio. Garbės žodis, nuo viso to ima skausti galvą. Aplinkiniai apie tave žino viena trečiąja daugiau nei tu pats apie save, o pakalbėti vis dėlto nėra su kuo. Kam pasiūlyti provokuojančią knygą, ką pakviesti į spektaklį, su kuo padiskutuoti apie…kad ir tautinį tapatumą. Viena trečioji miestelio dabar svarsto, kas tas tautinis tapatumas. Be abejo, mes turime savo šviesuolių, intelektualų, bet iš esmės jie yra labai profesionaliai užgesinti liaudies, kuri televizijoje rodomų žinių metu balsuoja, kad po žmogžudystės pakeitė savo nuomonę apie vaikų mušimą! Atleiskit už emocijas, bet taip yra. Visokių žmonių yra visur, miestas lieka miestu, ten apstu ir tų pačių konteinerių vartytojų, ir tokių sąžiningų balsuotojų, bet, laimei, esant didesnei žmonių koncentracijai lengviau rasti ir vieną kitą adekvatų pašnekovą, sąmoningą pilietį ar šiaip išsilavinusį žmogų. Atvykusi į sostinę pajutau, kaip labai viso to man trūko. Kelerius metus niurkydamasi tarp poros šimtų mokinių baksnojau į mokyklos koridoriuose numestas šiukšles, kviečiau į Lietuvai svarbių dienų minėjimus, pirštu grūmodavau besipešantiems penktokams vien tam, kad nors jau mano aplinka kokio kilometro spinduliu taptų truputį kitokia. O dabar taip lengva kvėpuoti, kai nebereikia pirštu besti į kalendorių, nes sostinėje mano sutikti žmonės žino, kad vasario mėnesį užklumpanti Valentino diena nėra pagrindinė šventė lietuviui.
Šiandien, bendraudama su gimnazijos vyresniaisiais, pasakojau apie savo klaidžiojimus modernioje bibliotekoje, apie įgūdžius, kurių prireikia dar pirmaisiais metais, bet nežinau, ar man pavyko pasakyti svarbiausia. Žmogum reikia būti. Gyvenančiu, o ne egzistuojančiu žmogum. Ne tuo, kuriam užtenka patenkinti savo fiziologinius poreikius ir žinoti wi-fi slaptažodį. Žmogumi, kuris gali realizuoti save, kuris, kaip mąstanti būtybė, gali užlipti visais Maslow poreikių piramidės laipteliais iki pat viršaus. Judančiu ir augančiu organizmu, kuriam milijono dolerių niekas nepaklos ant stalo už visus tuos pramiegotus metus. Žmogumi, kuriam neužteks pasižiūrėti „Farus“. Žmogum, kuris jaučia atsakomybę savo šaliai ir visuomenei. Tada? Tada viskas bus gerai : bus studijos, bus darbai, bus draugai ir bus namai, bet gana pusnuogiams šokti aplink laužą ir dvidešimt pirmame amžiuje žaisti plebėjus. Viskas bus, jei esi žmogus.
N. Letukytė