Jeigu naktis būtų trijų šimtų kvadratinių metrų, ji visiems patiktų. Gyventi taptų kur kas paprasčiau, nes, po galais, tik trys šimtai. Tai, kas yra suskaičiuojama ir pamatuojama, žmonėms patinka. Jie gali sverti ir lyginti, pilstyti savo skaičius į kairę ir į dešinę, nes skaičiai neklysta, jie tik skaičiuoja. Kelintas namas, kiek metų, koks plotas ir keli šimtai kilometrų – vis skaičiuojantys skaičiai, kurie neįpareigoja galvoti. Jeigu tau penkiasdešimt, tai jau ir penkiasdešimt, nieko naujo nesugalvosi. Kilogramas cukraus kainuoja tiek ir aniek, dėl to irgi maža ką tegali padaryti. Taigi dabar jūs suprantate, kodėl gyvenimas būtų mielesnis, jei naktis būtų trijų šimtų kvadratinių metrų.

Jeigu tokią naktį nesimiegotų, mes tuoj susiskaičiuotume, kad esame dvidešimt trečiame metre ir tiksliai žinotume, kiek dar dainų reikės perklausyti iki prasmengant savo pūkų pagalvėje. Jeigu naktis būtų plotas, tai visi jos šešėliuose prabundantys jausmai ir emocijos būtų ilgis ir su jais susitvarkytume lengvai : slapčia išsiverkti dėl didžiulės nesėkmės – vos penkiolika centimetrų, nes ne tokia ji ir didžiulė. Apalpti dėl nuostabios meilės istorijos netikint, kad ji tikrai tavo – visi trys šimtai kilometrų, kad užtektų nukakti iki jūros ir prasmegti saulėlydžio spalvose. Jaudintis dėl rytojaus pasirodymo – pusmetris, nes viso metro tokiai priežasčiai gaila. Žinant tikslų emocijų ir jausmų ilgį būtų be galo patogu jomis dalintis ir švaistytis, galėtume kolegoms sakyti, na, aš jau aštuonioliktame savo ramybės kilometre, galite prisijungti, mielasis! Žinotume, kada kelio galas ir niekada nejaustume nei per daug, nei per mažai. Tiesiog eitume ir galiausiai ramiausiai nugrimztume į savo trijų šimtų kvadratinių metrų naktį.

Nors kai kam gali pasirodyti apmaudu, bet visgi turiu patikinti, kad kol kas dar neatrastas būdas mus apdėlioti metrais ir slankmačiais, o dėl to nelabai ką ir galime pamatuoti. Na, bent jau savo kūno temperatūrą, kai karščiuojame. Kai pagalvoji, gal ir iš tikrųjų gaila, kad visa žmonija tūkstančius metų triūsia tam, kad civilizacija būtų vis labiau civilizuotesnė ir visur galėtume kartoti žodį progresas ir vis dėlto po visų tų tūkstantmečių viskas, ką mes galime išmatuoti, yra durų staktos aukštis ir ką tik gimusio vaiko svoris. Tačiau kartu ši žmogaus ir skaičių istorija nuostabi tuo, kad iki šiol žmogus tebėra numeriams ir matams neįkandama paslaptis.

Kaip žavu, kad nėra išmaniųjų laikrodukų vietoj širdies ritmo rodančių draugystės procentą. Meilės kiekį. Neapykantos decibelą. Kaip žavu, kad kaskart, kai visas suskaičiuotas ir į kietuosius diskus įrašytas, kalendoriuose suskaitytas ir apskaitos knygose užregistruotas pasaulis išskraido į šipulius, mes vis dar turime kalbėtis vieni su kitais. Žodžiais ar savo tyla bendrauti tam, kad tuos šipulius kasdien vis iš naujo sudėtume į besisukantį Žemės rutulį ir jis vėl galėtų skaičiuoti iki begalybės.

Įdomu, jei nebūtume sugalvoję skaičiuoti valandų, ar turėtume daugiau laiko? Ar neskubėtume gyventi ir niekada nemirtume per anksti? Ar šita Dievo užanty pasislėpusi planeta suktųsi lėčiau? Man atrodo, tai ne taip ir svarbu, nes net ir nejudančiame laike negalėtume išsiskaičiuoti savo jausmų. Mes tik turėtume daugiau progų pasišnekėti. Lygiai taip, kaip turime dabar, tad visai smagu žinoti, kad savęs apvogti dar nesugebėjome.

O šiaip jei ką ir vogčiau – tai nebent tris šimtus kvadratinių metrų iš nakties, kad ta taptų platesnė ir į ją tilptų dar daugiau pasikalbėjimų. Tiek žodžiais, tiek tyla. Nesuskaičiuojama.

 

N.Letukytė