Po balta Patepančiojo ranka tąsyk susitikom sakei esi pratęs mylėt garsiau už vargonus Už nepermaldaujamą gaudesį stipriau plaki greičiau nei didžiausia širdis bet niekada per greitai Prie baltų Liečiančiojo akių prisipažinai mylintis brangiau nei auksinė palubės liustra Gryniau už čia esantį kietmedžio grindinį bet vis dar vaikiškai kaip per Patepimą Bijojau pakelti akis Į didžiąją Meilę ir nors paskutinis eilėraštis…
Neperskaityti laiškai
Neda LetukytėŠlovė žmogui! Paskutinį kartą su Tavim kalbėjau dieną prieš prisikėlimą ar rytą po gimimo nepamenu Per tą laiką tris kartus rankų neploviau broliui liepiau eik šėko pjauti ir nespėjau į autobusą Būsiu sakiau kai nepasirodžiau miegojau apsimesdama kad girdžiu sapnų gaudykle labiau nei Tavim tikėjau Daugiau neprisimenu gaila bet nesigailiu prašau pokalbio prie arbatos Tai tuk tuk tuk į medį…
Jis paėmęs stiklinę pieno Glaudė ją prie lūpų Ir žiūrėdamas į sielą tarė imk ir įsipilk jo dar liko aname kartoniniame pake Šitaip išgėręs jis braukė ranka per burną ir šnabždėdamas kad jau nori miego vadino vėl užeiti Verta ir teisinga Tavęs klausytis ir besiklausant Sekti pieno lašą ant lūpų Kai kambarys pilnas tavo širdies Šneku su tavim tik Ką tylėdama mama…
Tai buvo sausis Erškėčių gatvėj kada mudu slidėm išpaišėm istorijas ant nuosavo Sinajaus Jis uždusęs lietė Stiklu apšerkšnijusius mano plaukus ir sakė šitaip švęsk kiekvieną dieną liūdesį palikdama rytojui Surinkęs sausio žvaigždes delnan jis klausė ar nešalta pridurdamas kai meluosi meluok poetiškai ir trapiai Ir kai kankins kvaišos naktys Tark mano vardą be reikalo kad jis raminamai bėginėtų per tavo lūpas …
Baladę apie ilgą klajonę rugpjūčio naktį kada žvaigždės skęsta nes per sunkios per giliam dangui jis sekė mano miego pribijančiai širdžiai Kalbėdamas maišė manų košę ir tikėjo kad herojus neva košė išgelbėjusi neva mana kurią ragaut liepė Tikėjimas tariau vedė manai tik placebas o jis makalavo šaukštu ak mieloji istorijos esmė košė Keturiasdešimto gimimo bet labiau nemirimo proga išsivirk manų ir ragaudama…
Lietūs į Erškėtgatvę jau buvo atplukdę birželį ir per pirmą jaunatį spėjo prilyti mano kairįjį širdies skilvelį Jis vienintelis buvo pasiryžęs didvyriškam gelbėjimui todėl plėšė languoto popieriaus lakštus ir lankstė lankstė lankstė laivelį ne sau man lankstė Sakė ištrūksi taip ir plukdė popierių mūsų virtuvės kriauklėj akies krašteliu tikrindamas ar stebiu Stebėjau laivas perplaukė muiluotą okeaną ir aš sakiau reikia čia mūsų…
Visas mūsų Edenas buvo Trys Baltai nuo sąžinės kirminų apsaugotos obelys Po pirmąja dar pavasarį Jis pakabino sūpynes ir patupdęs mane siūbavo kol ant galvų pasipylė ne žiedai – angelo sparnų plunksnos Antrą mudu auginom Dėl vaisių nes man patiko jo spaudžiamas obuolių liūdesio vynas o jam patiko kad aš nė gerti nemoku Trečiojoj jis laikė inkilą paklydusiems kolibriams grįžti Ir šypsodamas…
Ir pirmą dieną Erškėčių gatvėj Jis pastebėjo čia esant per daug tamsos Tad įžiebė palubės lemputę sušukdamas tebūnie šviesa *** Antrą dieną Kurią vadinau antradieniu Ėmė lyti pro kiaurą stogą Ir jis pusnuogis lakstė primindamas kad tai yra gera *** Taip keitės vakaras ir rytas Kol jis į ranką paėmė vasaros jonvabalį ir matė kad tai yra stebuklinga *** Šeštą dieną Kurią vadinau šeštadieniu Jis…