Dienoraštis: 2018 m. gruodžio 20 d. Vėl ištikusios žiemos istorijos

2018 20 gruodžio Dienoraštis Neda Letukytė

Perpildytame troleibuse nėra kuo kvėpuoti, bet ir įsikibti niekur nereikia, minia šalikuotų keleivių mane tiesiog laiko. Svajoju apie šaltą gruodžio orą, svarstau, dėl ko kiekvienas iš šių paniurėlių šiandien keliauja perkreiptu veidu. Gal darbe nepasisekė, gal žmona išdavė, gal siuntinys vėluoja…o gal kas spardo? Garbės žodis, nu spardo kažkas. Apsidairau (kiek tai įmanoma apsivyniojus skarą iki akinių rėmelio) ir pastebiu tokią ponių ponią, kuri sėdi…

Gyvenimo įvykis 2018-05-04

2018 5 gegužės Dienoraštis Neda Letukytė

Aš žinau, kad gyvenime būna dalykų, kurių neįmanoma papasakoti: kaip skauda pirmą sykį parsiplojus ant šaligatvio ir įsigijus tikrą randą; kaip jautiesi, kai sako, kad nupjaus šaką obels, kurioje įsitaisęs įsivaizduodavai laukines keliones po džiunglių pasaulį; kaip kankinančiai sopa suprasti, kad iš artimo žmogaus lieka tik šviesa pro bažnyčios vitražo stiklelį; kaip ir kodėl prakaituoja delnai pirmajame pasimatyme ir kada ištinka suvokimas, kad kai kurios…

Dienoraštis, parašytas durnių laive (2018 m. balandžio 12 d.)

2018 12 balandžio Dienoraštis Neda Letukytė

Kai jau reikia keltis į rytinę paskaitą, pavėluotai ateina suvokimas, kad pusę dviejų nakties su drauge žiūrėti juokingus vaizdelius nebuvo toks jau išmintingas sprendimas. Kita vertus, buvo neįtikėtinai smagu kvatotis taip, kad galiausiai su visais patalais išvirtau iš lovos ir sukritusi ant grindų iš pažiūros atrodžiau kaip trūkčiojantis kokonas. O prasidėjo viskas nuo nekalto pastebėjimo. Pakontempliavusios (labai „prabangus“ žodis, atkreipkite dėmesį) apie savo patirtis, atradimus…

Dienoraštis: 2017 m. gruodžio 17 d. Žiemos istorijos

2017 17 gruodžio Dienoraštis Neda Letukytė

Gruodis visada buvo tas mėnuo, kuris man kėlė daugiausia stebėjimosi. Dar ir dabar. Šiandien (pala, jau vakar – ir vėl naktinėju iki paryčių) stovėdama kilometrinėse eilėse tam, kad nusipirkčiau jogurto, pagalvojau, koks keistas pasaulis: nubunda vieną rytą ir nusprendžia, kad tuoj Kalėdos. Tada pamažu ima kraustytis iš proto, bet taip gana žavingai, kad atsitraukus iš šono atrodo visai neįtikėtinai. Kaip paradoksalu, kad visus metus laukiam…

Dienoraštis: 2017 rugpjūčio 6d. arba kas čia ką tik įvyko

2017 6 rugpjūčio Dienoraštis Neda Letukytė

Kai šiandien pramerkiau akis, prireikė laiko susivokti, kodėl taip aikštijasi kūnas, kodėl kaista pagalvės užvalkalą prilietęs petys ir kodėl akių vokai sveria puskilogramiu daugiau nei paprastai. Kur ne kur įpjauti delnai tarsi paliudijo, kad vakarykštis stebuklas iš tiesų buvo – ekstremalaus bėgimo dalyvis numeris 244 tikrai pasiekė finišą. Dar ir šiandien su mama šnekėjomės, kad apie ką tik įveiktas varžybas papasakoti praktiškai neįmanoma. Apie beviltiškumą,…

Dienoraštis: 2017 liepos 31 d.

2017 31 liepos Dienoraštis Neda Letukytė

Praėjusią savaitę išsitryniau save. Juk taip sakoma, tiesa? Jei tavęs nėra socialiniuose tinkluose, tai, po galais, kurgi tu esi? Sąmoningai pasislėpiau nuo feisbukų ir mesendžerių, sakau, laikas pailsėti. Nuo krūvos neskoningų reklamų, absurdiškų įrašų ir keistos mūsų visuomenės iliuzijos, neva visam miestui labai svarbu žinoti, kokį kokteilį geriu ar negeriu ant Palangos tilto. Jei jau visai atvirai, šiemet nebuvau aš toj Palangoj, man ten ne…

Dienoraštis: 2017 liepos 7 – 9 d.

2017 12 liepos Dienoraštis Neda Letukytė

Man patinka šunys. Ypač tais momentais, kai nesikuisdami, nedūsaudami ir nesiversdami per galvą guli šalia, kartu su manimi klausosi muzikos, stebi, kaip rašau ar skaitau. Kiek jau jų turėjau, visi taip sugebėjo ir man atrodė, kad jie žino, kas man reikalinga, maža to, mus siejo tas pats skonis muzikai ir knygoms. Galbūt dėl to, nepaisant mano nuolatinio tauškimo ir daugybės galvoje besisukančių, tik ne visada…

Dienoraštis: 2017 gegužės 2d.

2017 2 gegužės Dienoraštis Neda Letukytė

Mano kojos palaimingai ištiestos, galva remiasi į žalsvą kambario sieną, o rankos kvepia apelsinais. Sėdžiu ir galvoju, kad gyvenimas yra geriausia, kas man kada nors nutiko… Vienuoliktą valandą ryto (neteiskite už žodžio „rytas“ vartojimą šiame kontekste) linguoju senamiesčio gatvelėmis savo violetiniu kaptonėliu primindama žydintį kroką. Į suknutę įsegtas pagal muzikos ritmą maskatuoja raudonas katinukas (suprask – segė), o taktą jam diktuoja mano ausyse skambanti papaparam…

Dienoraštis: 2017 balandžio 23d.

2017 23 balandžio Dienoraštis Neda Letukytė

Vakar namo parsirandu vėliau nei ant miesto atsigula tamsa. Juk draugai nebūtų draugai, jei po neįsivaizduojamai varginančios savaitės neišvilktų manęs į miestą, kažin kokį alubarį pilko pastato rūsyje, vien tam, kad pakratyčiau savo ševeliūrą kartu su augalotais vyriškiais, barzdas merkiančiais į alaus sklidinus bokalus. Jūs žinote, kad aš esu aš, todėl: 1) taip, aš turėjau visą dieną susiruošti ir taip, užmigau prie kompiuterio. Pakirdau tik…

Dienoraštis: balandžio 17d. (Velykos)

2017 17 balandžio Dienoraštis Neda Letukytė

Tikriausiai dar niekada nejaučiau tiek meilės pasauliui, kiek pastarąją savaitę. Galbūt todėl, kad po to, kai lovoje prabudau su didžiule adata ties kojomis, po to, kai man tik sėdus už automobilio vairo neapdairi moteriškė vos neišsiunčia manęs jei ne į kitą pasaulį, tai bent jau į policijos komisariatą, po to, kai milžiniškas varveklis tiltui pasako viso gero ir nukrenta per milimetrą nuo mano galvos, aš…