Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Ar aš aklas, ar durnas, kad kai matau, kaip tavo nuo visų filosofijų išvargęs pakaušis remiasi į n-iolikto autobuso stiklą, beprotiškai noriu sušnabždėti, kad tavoji begalvė galva yra pati gražiausia mano kada nors matyta galva… bet, žinoma, tyliu. O, kaip būtų gerai, kad patylėčiau! Ir vėl išspjaunu nesąmonę, Dieve, kokią nesąmonę! Sakau, arbūzai – daržovės. Kurių galų čia tie arbūzai? Atleisk man, žiopliui, kad sėdėdamas…
Mano kojos palaimingai ištiestos, galva remiasi į žalsvą kambario sieną, o rankos kvepia apelsinais. Sėdžiu ir galvoju, kad gyvenimas yra geriausia, kas man kada nors nutiko… Vienuoliktą valandą ryto (neteiskite už žodžio „rytas“ vartojimą šiame kontekste) linguoju senamiesčio gatvelėmis savo violetiniu kaptonėliu primindama žydintį kroką. Į suknutę įsegtas pagal muzikos ritmą maskatuoja raudonas katinukas (suprask – segė), o taktą jam diktuoja mano ausyse skambanti papaparam…
Vakar namo parsirandu vėliau nei ant miesto atsigula tamsa. Juk draugai nebūtų draugai, jei po neįsivaizduojamai varginančios savaitės neišvilktų manęs į miestą, kažin kokį alubarį pilko pastato rūsyje, vien tam, kad pakratyčiau savo ševeliūrą kartu su augalotais vyriškiais, barzdas merkiančiais į alaus sklidinus bokalus. Jūs žinote, kad aš esu aš, todėl: 1) taip, aš turėjau visą dieną susiruošti ir taip, užmigau prie kompiuterio. Pakirdau tik…
Tikriausiai dar niekada nejaučiau tiek meilės pasauliui, kiek pastarąją savaitę. Galbūt todėl, kad po to, kai lovoje prabudau su didžiule adata ties kojomis, po to, kai man tik sėdus už automobilio vairo neapdairi moteriškė vos neišsiunčia manęs jei ne į kitą pasaulį, tai bent jau į policijos komisariatą, po to, kai milžiniškas varveklis tiltui pasako viso gero ir nukrenta per milimetrą nuo mano galvos, aš…
Diena prasideda pagalbos šauksmu į bičiulių varpines: neškit šen žiogelius, nes mano marškiniai nesusiskliaučia taip, kaip turėtų. Kažkokie nuoširdžiai atviri šiandien, sako, pavasaris. Gerai, gerai – vežu. Ne, visgi ne. Žiogelio man niekas taip ir neatgabena, bet draugės kūrybininkės nebūtų draugės (ir tuo labiau kūrybininkės), jeigu per penkiolika minučių su pleistru nesukabintų mano marškinių iškirptės taip tvirtai ir sumaniai, jog nė nepastebėsi, kad čia imtasi…
Jeigu jau sąžiningai, tai vienu metu būti gera studente, gera dukra, gera drauge, gera savanore ir dar plius minus normaliai funkcionuojančiu organizmu ne visada būna labai lengva. Kartais net bandant tai padaryti pinasi kojos, o ką jau kalbėti, kai iš tiesų žygiuoji įtemptu lynu. Iš patirties galiu teigti, kad visi šie titulai ir pareigos paprastai kits kitam netrukdo, bet kai jau įsisuka karuselė, tai tik…
Močiutė sako, kad jos name yra septyniolika durų. Tai nėra faktas, kurį konstatuotum žmogui, su kuriuo ką tik susipažinai. Greičiausiai nutylėtum ir apie tai, kad esi pratęs vasarą miegoti užsitempęs pūkinę kaldrą, dėl visa ko šalimais pasidėjęs pledą. Lažinuosi, nė į galvą neateitų apie tai pasikalbėti, nors gal ir be reikalo. Kas iš to, kad susipažindami sužinom, iš kokio kaimo kilęs pašnekovas, kas iš to,…
Šią savaitę universiteto kavinukėje man pasisekė parašyti trumpiausią eilėraštį savo rašymo istorijoje. Garbės žodis, penkios eilutės ir, kai dabar mąstau, atrodo, net ir be veiksmažodžių. Įtariu, kad jūsų tapatybės kortelėje žodžių ir tai daugiau negu tame mažyčiame kūrinėlyje. Jį rašydama aš nežinojau, kad dar tos pačios dienos vakarą suvoksiu, kokie tie žodelyčiai teisingi. Kad grukšnodama kakavą penkios minutės iki trečios į užrašų knygelę parašysiu tikriausiai…
Pastarosios dienos smagios kaip ir prieš tai buvusios. Daugmaž taip galėtų atrodyti naujausias dienoraščio įrašas ir patikėkit, tai būtų itin nuoširdu. Kita vertus, galima imti ir apsukti šitą reikalą kitu kampu mestelėjus teiginį, kad gal ne dienos smagios, o aš smagi…? Tai čia pradžiai, truputį filosofijos. Praėjusį ketvirtadienį labai suabejojau savo karma. Prieš vieną įdomiausių paskaitų senamiestyje bičiulė mane vaišina kažin kokiu stebuklingu pieno kokteiliu,…
Būna vakarų, kai viskas stoja į savas vėžes. Ten, kur ir turi būti. Štai sėdžiu dabar apsigobusi savo rožiniu chalatu ir žinau, kad esu reikiamoje vėžėje. Vaje, toks žodis iš tiesų yra. Mano džiugesys išeina už bet kokių ribų, kai mindžikuoju prie šviesoforo žinodama, kad keliauju į vieno mylimiausių atlikėjų koncertą. Jau beveik tradiciškai imu šokti prie perėjos ir čia derėtų stabtelėti tam, kad paaiškinčiau…