Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Kad jau gyvename po vienu stogu, tai labas vakaras, sveiki sulaukę 101-ojo skaitytų ir neperskaitytų laiškų įrašo. Dienoraštinio, beje. Gal vienam kitam skaitytojui tarsi koks egzistencinis neramumas iškilo klausimas, kodėl keletą dienų nepasakojau, kokios tos dienos. Amigos, dalykai paprasti : per pastarąsias porą savaičių kiekviena mano diena buvo visiškas kosmosas visomis įmanomomis prasmėmis. Kiekviena jų buvo tokia ypatinga, kad iš kiekvienos 24 valandų pakuotės galėčiau…
Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar… Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės…
Jeigu yra kokia nors paprasta užduotis, visiškai suprantamas jos atlikimo būdas ir apskritai ta užduotis trunka dvi su puse minutes, tai Letukytei būtinai nutiks taip, kaip nenutiks niekam kitam. Šituo įsitikinau jau šimtą du kartus, šiandien buvo šimtas trečiasis. Pirmas įdomus faktas yra tas, kad savaitės pabaigoje gaunu prašymą padaryti paslaugą. Mažytę tokią, nė nesunkią. Pasirodo, mūsų nedideliame miestelyje vienas dar gana guvus vyriškis švenčia…
Iš tikrųjų pati nesitikėjau, kad šįvakar sėsiu rašyti, turint galvoje tai, kad savo sekmadienį praleidau tingiai raitydamasi pataluose ir švęsdama pačios susikurtą „lovos dieną“. Žinot, labai praktiška – pasirodo, lova tinkama ir pusryčiams per pietus, ir knygoms skaityti, ir filmams žiūrėti, ir visokiems filosofiniams apmąstymams ji ganėtinai patogi. Manau, galėčiau netgi ištisą pastraipą parašyti apie tai, kaip, įsitaisius ant šio patogaus baldo, man yra kilę…
Kai mes išvykome fotografuoti kengūrų, visi sakė, kad esame bepročiai. Mažų mažiausiai. Sausio mėnesį niekas nefotografuoja kengūrų, apskritai, tie šokinėjantys padarai mažai kam terūpi. O mudu nukakome į pasaulio kraštą padaryti porą nespalvotų nuotraukėlių senuoju juostiniu fotoaparatu. Iš karto po to teko grįžti ir nuotraukas išryškinti. Jie sakė, kad esame bepročiai su pora kengūrų nuotraukų. Iš esmės, tokie ir buvome. Niekada šito nesigyniau. Kai mes…
Kažkodėl visada maniau, kad spontaniškas gyvenimas – gražus gyvenimas, tad pati savęs labai jau nešokiravusi dar savaitės pradžioje atsidūriau Vilniuje. Tiesiog. Išlydėdamas iš autobusų stoties tėtis dar pavadino mane Rapunzele – ta ilgų plaukų mergaite iš bokšto, kuri išsiruošė ieškoti savo žibintų (na, naujoje pasakos versijoje). Nemanau, kad taip sakydamas jis teikia kokią nors prasmę tokiam pavadinimui, bet gana konkretu mane vadinti mergaite, ieškančia žibintų….
Dar išlydėdama mane į namus bičiulė prigrasino, kad negailėčiau naujų dienoraščių įrašų, mat tai – būtini jos dienos elementai. Nenorėdama užsitraukti jos rūstybės, nors ir vėlyvą vakarą, bet visgi sėduosi rašyti, nes šiandien prisijuokiau kaip už pusę amžiaus, tad pasipasakoti tiesiog būtina! Kaip ir dera poilsiautojui, dieną pradėjau kone per pietus ir pamaniau, kad penktadienis – puiki diena tingiai junginėti televizoriaus kanalus. Šio technikos stebuklo…
Kai kambario draugė paklausė, ar šiandien ketinu rašyti dienoraščio įrašą, buvau besuabejojanti, nes be to, kad kėliausi septintą ryto tam, kad keturias valandas be pertraukėlių klausyčiausi ketvirtakursių darbų gynimų, nieko įspūdingo ir neįvyko. Darbai kaip darbai, aišku, pasitaikė ir tokių, kurių klausytis buvo šiek tiek liūdna, bet tai jau kita istorija. Vis dėlto po visų vykusių ir nevykusių pristatymų manęs laukė dar viena kelionė pas…
Gana įpareigojančiai skamba dažnėjančios frazės apie tai, kad geriausia mano kūrybos dalis, be abejonės, yra dienoraščiai. Ne, ne dėl to, kad tai man kainuotų daugiau pastangų nei kiti tekstai ir toli gražu ne todėl, kad pokalbis su dienoraščiu užimtų labai daug laiko. Tiesiog netyčia tampi atsakingu už tai, kad tavo dienos būtų įdomios ir vertos rašančiojo plunksnos. Iš tikrųjų, juk negaliu dabar jau šimtams (!)…
Man dar tik devyniolika ir natūralu, kad gyvenime aš nesu mačiusi daugybės dalykų, pavyzdžiui, Karališkųjų pingvinų. Dar niekada neteko matyti laimingo loterijos bilieto su milijonu, paslėptu už skaičių kombinacijų. Arba Vencavų ežero Lochnesės, kuri, esu tikra, gyvuoja, tik kad ir kiek bežvejočiau, man nepasirodo net jos uodegos žvynelis (kita vertus, gal tai ir menkas nuostolis). Nesu mačiusi savęs iš šono, nors štai mano tėčiui kadaise…