Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Nepaliaujamai tiksi laikas. Ritasi nuo kalno. Galvotrūkčiais. Galbūt nusisuks sprandą, o gal ir ne. Negražu linkėti pikto, bet jei taip nutiktų ir laiką reikėtų gipsuoti, aš turėčiau papildomą amžinybę pažinti tavo akims. Dar pusę amžinybės arbatos puodeliui prie stalelio su tavimi. Ir trečdalį amžinybės aklam žavėjimuisi tavo besiplaikstančia suknele. O, jeigu laikas nusisuktų sprandą! Aš beviltiškas egoistas ir velniop – man tai patinka. Sakyčiau, netgi…
Mano kojos palaimingai ištiestos, galva remiasi į žalsvą kambario sieną, o rankos kvepia apelsinais. Sėdžiu ir galvoju, kad gyvenimas yra geriausia, kas man kada nors nutiko… Vienuoliktą valandą ryto (neteiskite už žodžio „rytas“ vartojimą šiame kontekste) linguoju senamiesčio gatvelėmis savo violetiniu kaptonėliu primindama žydintį kroką. Į suknutę įsegtas pagal muzikos ritmą maskatuoja raudonas katinukas (suprask – segė), o taktą jam diktuoja mano ausyse skambanti papaparam…
Vakar namo parsirandu vėliau nei ant miesto atsigula tamsa. Juk draugai nebūtų draugai, jei po neįsivaizduojamai varginančios savaitės neišvilktų manęs į miestą, kažin kokį alubarį pilko pastato rūsyje, vien tam, kad pakratyčiau savo ševeliūrą kartu su augalotais vyriškiais, barzdas merkiančiais į alaus sklidinus bokalus. Jūs žinote, kad aš esu aš, todėl: 1) taip, aš turėjau visą dieną susiruošti ir taip, užmigau prie kompiuterio. Pakirdau tik…
Tikriausiai dar niekada nejaučiau tiek meilės pasauliui, kiek pastarąją savaitę. Galbūt todėl, kad po to, kai lovoje prabudau su didžiule adata ties kojomis, po to, kai man tik sėdus už automobilio vairo neapdairi moteriškė vos neišsiunčia manęs jei ne į kitą pasaulį, tai bent jau į policijos komisariatą, po to, kai milžiniškas varveklis tiltui pasako viso gero ir nukrenta per milimetrą nuo mano galvos, aš…
Diena prasideda pagalbos šauksmu į bičiulių varpines: neškit šen žiogelius, nes mano marškiniai nesusiskliaučia taip, kaip turėtų. Kažkokie nuoširdžiai atviri šiandien, sako, pavasaris. Gerai, gerai – vežu. Ne, visgi ne. Žiogelio man niekas taip ir neatgabena, bet draugės kūrybininkės nebūtų draugės (ir tuo labiau kūrybininkės), jeigu per penkiolika minučių su pleistru nesukabintų mano marškinių iškirptės taip tvirtai ir sumaniai, jog nė nepastebėsi, kad čia imtasi…
Jeigu jau sąžiningai, tai vienu metu būti gera studente, gera dukra, gera drauge, gera savanore ir dar plius minus normaliai funkcionuojančiu organizmu ne visada būna labai lengva. Kartais net bandant tai padaryti pinasi kojos, o ką jau kalbėti, kai iš tiesų žygiuoji įtemptu lynu. Iš patirties galiu teigti, kad visi šie titulai ir pareigos paprastai kits kitam netrukdo, bet kai jau įsisuka karuselė, tai tik…
Močiutė sako, kad jos name yra septyniolika durų. Tai nėra faktas, kurį konstatuotum žmogui, su kuriuo ką tik susipažinai. Greičiausiai nutylėtum ir apie tai, kad esi pratęs vasarą miegoti užsitempęs pūkinę kaldrą, dėl visa ko šalimais pasidėjęs pledą. Lažinuosi, nė į galvą neateitų apie tai pasikalbėti, nors gal ir be reikalo. Kas iš to, kad susipažindami sužinom, iš kokio kaimo kilęs pašnekovas, kas iš to,…
Manau, nenustebinsiu konstatuodama faktą, kad sirgti – menkas malonumas. Ypač tuo atveju, jei esi Letukytė ir sergi tik pasitaikius ypatingoms progoms, pavyzdžiui, Knygų mugei ar Laisvos kūrybos vakarui. Arba jei esi Neda ir kai susergi, tai jau taip, kad kurį laiką prisimintum ir tu, ir gydytojai. Kaip ir sakiau – sirgti nėra malonu. Patį pirmą vakarą, kai į patalus mane paguldė Saudo Arabijos karštis, aš…
Kad jau gyvename po vienu stogu, tai labas vakaras, sveiki sulaukę 101-ojo skaitytų ir neperskaitytų laiškų įrašo. Dienoraštinio, beje. Gal vienam kitam skaitytojui tarsi koks egzistencinis neramumas iškilo klausimas, kodėl keletą dienų nepasakojau, kokios tos dienos. Amigos, dalykai paprasti : per pastarąsias porą savaičių kiekviena mano diena buvo visiškas kosmosas visomis įmanomomis prasmėmis. Kiekviena jų buvo tokia ypatinga, kad iš kiekvienos 24 valandų pakuotės galėčiau…
Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar… Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės…