Dienoraštis: 2018 m. gruodžio 20 d. Vėl ištikusios žiemos istorijos

2018 20 gruodžio Dienoraštis Neda Letukytė

Perpildytame troleibuse nėra kuo kvėpuoti, bet ir įsikibti niekur nereikia, minia šalikuotų keleivių mane tiesiog laiko. Svajoju apie šaltą gruodžio orą, svarstau, dėl ko kiekvienas iš šių paniurėlių šiandien keliauja perkreiptu veidu. Gal darbe nepasisekė, gal žmona išdavė, gal siuntinys vėluoja…o gal kas spardo? Garbės žodis, nu spardo kažkas. Apsidairau (kiek tai įmanoma apsivyniojus skarą iki akinių rėmelio) ir pastebiu tokią ponių ponią, kuri sėdi…

Laimingas siaubo elementas

2018 14 gruodžio Poezija Neda Letukytė

Kaip ant palangės paliktas žodis Taip ir šakos į mano langą esti Sienose šešėliai besiveliantys į mano sruogas O aš niekad ir neatsisuksiu Neduokdie už šešėlio bus rytojus Neduokdie šešėlio nebus Braižos aplink langus mano paklydęs Mano purvinas mano murkiantis Kutenantis skaudėjimas   Ir ta šaka Laimingas siaubo elementas Nors imk ir Nusilaušk Pasimerkt ant rašomojo stalo Kačiukų porelę Kad nužydėję geltonai kutentų Siaubo elementui…

Pranašystė

2018 6 rugsėjo Tekstai Neda Letukytė

Priešais mane – du delnai paskutinio vandens, kuriame prausiasi mažytis paukštukas. Ir džiaugiasi, kol saulė kutena pakaušį. Kažkas sako, kad irgi paskutinė. Gurkšnis vandens išslysta iš saujos ir išteka išsyk su laiku, greičiau už ciferblato rodyklių tiksėjimą, bet lėčiau už pirmą gelsvą lapą, nusileidusį ant nosies. Paukštukas kyla. Paukštuko vanduo dabar – žemės vanduo. Toji žemė suvilgytais laukais ruošiasi kasmetinei mirčiai tik tam, kad pasiuntinys…

Tilto tekstas

2018 28 rugpjūčio Tekstai Neda Letukytė

Pareinu per vėlai. Visada taip, todėl gal jau nepadoru sakyti „per vėlai“, nes dabar jau „kaip visada“. Patiltėm pareinu, išlipu stotelėj, kurioj, jei kas ir lipa, tai visi eina į priešingą pusę. Ten, kur mirksi ne griuvėsių Akropolio šviesos. Kur aukštutinis miestas, kurio rampų šviesoj puikiai pasislepia tavo ir mano, jų visų ego. Mūsų aukštutinis miestas kažkodėl kalno papėdėj. Taigi – pareinu. Žemyn nuo tilto…

Ženklai ir žentai

2018 18 rugpjūčio Tekstai Neda Letukytė

Lietuvių mitologijoje, vedų raštuose ir Biblijoje apie ženklų ir žentų sąsajas užsimenama ne per daugiausiai. Deja, nesu prisiekusi vedų tyrinėtoja, todėl negaliu apibrėžti to „ne per daugiausiai“, tačiau vis dėlto, remdamasi kukliu savo supratimu apie pasaulį, drįstu teigti, kad ženklai ir žentai kaip tandemas įvardijami retokai, o gal ir niekada. Sunku įsivaizduoti jų, kaip vienas kito papildinių, egzistavimą, pavyzdžiui, Tumbulumbu gentyje. Tris vienas paskui kitą…

Antras pasikalbėjimas sau

2018 16 birželio Tekstai Neda Letukytė

Praėjo lygiai metai po to, kai parašiau „Pasikalbėjimą sau“ (jį prisiminti galima čia). Gana keista skaityti jį dabar, kai dalies praėjusį birželį išrašytų jausmų nebeturiu, nes juos vėjas (žinoma, būtinai vėjas) išnešiojo. Bet tuščių stiklainių nėra ko laikyti, tai vartydama metų senumo pergamentus labai aiškiai jaučiu, ko nejautusi tada. Prisipildžiau naujų dalykų ir esu nepaprastai dėkinga už tai, kad netenka skimbčioti kaip ištuštintai skardinei –…

Lėtai žolė žaliavo. Ties visatos kraštu

2018 26 gegužės Tekstai Neda Letukytė

Šią savaitę vėl padariau (ir patyriau, žinoma) keletą nesąmonių. Gal ir norėčiau, kad tai mane nors kiek stebintų, bet šita viltis jau senokai keli metrai po žeme. Su drauge kalendoriuje ėmėme žymėtis dienas, kada nutinka kokia nesąmonė. Jei nuoširdžiai, baisu ir atsiversti tą kalendorių, jausmas toks, kad šis pavasaris maudyte maudo lavinoje nesusipratimų, praradimų ir žavingų pokštų. Dievas žino, kartais su visu tuo susidoroti būna…

Nekontroliuojamas tekstas

2018 27 balandžio Tekstai Neda Letukytė

Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą…

Dienoraštis, parašytas durnių laive (2018 m. balandžio 12 d.)

2018 12 balandžio Dienoraštis Neda Letukytė

Kai jau reikia keltis į rytinę paskaitą, pavėluotai ateina suvokimas, kad pusę dviejų nakties su drauge žiūrėti juokingus vaizdelius nebuvo toks jau išmintingas sprendimas. Kita vertus, buvo neįtikėtinai smagu kvatotis taip, kad galiausiai su visais patalais išvirtau iš lovos ir sukritusi ant grindų iš pažiūros atrodžiau kaip trūkčiojantis kokonas. O prasidėjo viskas nuo nekalto pastebėjimo. Pakontempliavusios (labai „prabangus“ žodis, atkreipkite dėmesį) apie savo patirtis, atradimus…

Laimingo gimtadienio linki ir muzikinį sveikinimą siunčia…

2018 31 kovo Tekstai Neda Letukytė

Šiandien savo gimtadienį švenčia vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Na, „švenčia“ – per skambiai pasakyta. Kiek žinau, mano mylima draugė (ir sugyventinė jau antrus metus) dabar kepa Velykų pyragus ir neturi laiko tokiems niekams kaip gimtadienio vakarėliai. Vis dėlto, jei tik galėčiau, būtinai jai tokį surengčiau, bet kadangi šiandien reikia rūpintis dar ir margučiais, tai pasistengsiu paruošti vakarėlį štai čia, pakviesdama kiek galima daugiau žmonių…