Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo…
Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų. Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių…
Pasirodo, šitaip ant galvos nugriūna birželis, šitaip išsišluoja priemenes ir vaikštinėja ramus tykus po kiemą, kol tu dar bandai susivokti, iš kur ir kaip čia atsidūrei. Čia, šitame laike, šitoje žolėje. Kartu su vasara po truputį atsigabena ir suvokimas, kad dar vieni metai baigti (besimokančiųjų išmislas juos skaičiuoti nuo rudens lig rudens) ir suarchyvuoti atminties stalčiukuose. Ar jau tvarkingai sudėlioti? Dėl pačių įvairiausių savo patirčių…