Lėtai žolė žaliavo. Ties visatos kraštu

2018 gegužės 26 Tekstai Neda Letukytė

Šią savaitę vėl padariau (ir patyriau, žinoma) keletą nesąmonių. Gal ir norėčiau, kad tai mane nors kiek stebintų,  bet šita viltis jau senokai keli metrai po žeme. Su drauge kalendoriuje ėmėme žymėtis dienas, kada nutinka kokia nesąmonė. Jei nuoširdžiai, baisu ir atsiversti tą kalendorių, jausmas toks, kad šis pavasaris maudyte maudo lavinoje nesusipratimų, praradimų ir žavingų pokštų. Dievas žino, kartais su visu tuo susidoroti būna…

Gyvenimo įvykis 2018-05-04

2018 gegužės 5 Dienoraštis Neda Letukytė

Aš žinau, kad gyvenime būna dalykų, kurių neįmanoma papasakoti: kaip skauda pirmą sykį parsiplojus ant šaligatvio ir įsigijus tikrą randą; kaip jautiesi, kai sako, kad nupjaus šaką obels, kurioje įsitaisęs įsivaizduodavai laukines keliones po džiunglių pasaulį; kaip kankinančiai sopa suprasti, kad iš artimo žmogaus lieka tik šviesa pro bažnyčios vitražo stiklelį; kaip ir kodėl prakaituoja delnai pirmajame pasimatyme ir kada ištinka suvokimas, kad kai kurios…

Nekontroliuojamas tekstas

2018 balandžio 27 Tekstai Neda Letukytė

Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą…

Lietus ir sportbačiai nėra „mandri“ žodžiai

2018 sausio 21 Tekstai Neda Letukytė

Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo…

Laisvę laisvei

2018 sausio 13 Tekstai Neda Letukytė

Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų. Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių…

Lietuviai ėmė Bastiliją arba kaip mes su(si)gadinome festivalį

2017 vasario 24 Tekstai Neda Letukytė

Jelgava vėl organizavo tarptautinį ledo skulptūrų festivalį. Beje, didžiausią Baltijos šalyse. Nors ir varvančia nosimi, tačiau negalėjau praleisti tokio reginio, ypač kai savaitgalis Latvijoje buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Nuvykau, pamačiau ir išsigandau : tokio lietuviškos kultūros bardako (svečioje šalyje!) man dar nėra tekę regėti. Prie ledo skulptūrų festivalio vietos įrengta autobusų stovėjimo aikštelė pasitinka akiai mielais užrašais „užsakytas“, o muziejuose rikiuojamos reklaminės skrajutės mažiausiai penkiomis…

Dienoraštis: 2017 vasario 18d. arba 100 įrašų užnugaryje

2017 vasario 18 Dienoraštis Neda Letukytė

Kad jau gyvename po vienu stogu, tai labas vakaras, sveiki sulaukę 101-ojo skaitytų ir neperskaitytų laiškų įrašo. Dienoraštinio, beje. Gal vienam kitam skaitytojui tarsi koks egzistencinis neramumas iškilo klausimas, kodėl keletą dienų nepasakojau, kokios tos dienos. Amigos, dalykai paprasti : per pastarąsias porą savaičių kiekviena mano diena buvo visiškas kosmosas visomis įmanomomis prasmėmis. Kiekviena jų buvo tokia ypatinga, kad iš kiekvienos 24 valandų pakuotės galėčiau…

Working Hard

Širdis spurda – pabėgau

2017 sausio 31 Tekstai Neda Letukytė

Aš visada maniau, kad dalintis yra labai gerai. Dar geriau, kai dalinamasi ne pyragais ar stikline kolos, bet patirtimi, istorijomis bei žiniomis. Dėl tokio keisto pasaulio suvokimo šiandien skubėjau į gimnaziją, kurią baigiau, tam, kad papasakočiau, koks buvo mano didysis semestras, laimei, jau pasibaigęs. Didysis? Nagi taip : tas, kuriam prasidėjus, pasiėmusi pūkinę kaldrą išsikrausčiau iš tėvų namų. Tas pats semestras, kada man teko susipažinti…