Pranašystė

2018 6 rugsėjo Tekstai Neda Letukytė

Priešais mane – du delnai paskutinio vandens, kuriame prausiasi mažytis paukštukas. Ir džiaugiasi, kol saulė kutena pakaušį. Kažkas sako, kad irgi paskutinė. Gurkšnis vandens išslysta iš saujos ir išteka išsyk su laiku, greičiau už ciferblato rodyklių tiksėjimą, bet lėčiau už pirmą gelsvą lapą, nusileidusį ant nosies. Paukštukas kyla. Paukštuko vanduo dabar – žemės vanduo. Toji žemė suvilgytais laukais ruošiasi kasmetinei mirčiai tik tam, kad pasiuntinys…

Tilto tekstas

2018 28 rugpjūčio Tekstai Neda Letukytė

Pareinu per vėlai. Visada taip, todėl gal jau nepadoru sakyti „per vėlai“, nes dabar jau „kaip visada“. Patiltėm pareinu, išlipu stotelėj, kurioj, jei kas ir lipa, tai visi eina į priešingą pusę. Ten, kur mirksi ne griuvėsių Akropolio šviesos. Kur aukštutinis miestas, kurio rampų šviesoj puikiai pasislepia tavo ir mano, jų visų ego. Mūsų aukštutinis miestas kažkodėl kalno papėdėj. Taigi – pareinu. Žemyn nuo tilto…

Antras pasikalbėjimas sau

2018 16 birželio Tekstai Neda Letukytė

Praėjo lygiai metai po to, kai parašiau „Pasikalbėjimą sau“ (jį prisiminti galima čia). Gana keista skaityti jį dabar, kai dalies praėjusį birželį išrašytų jausmų nebeturiu, nes juos vėjas (žinoma, būtinai vėjas) išnešiojo. Bet tuščių stiklainių nėra ko laikyti, tai vartydama metų senumo pergamentus labai aiškiai jaučiu, ko nejautusi tada. Prisipildžiau naujų dalykų ir esu nepaprastai dėkinga už tai, kad netenka skimbčioti kaip ištuštintai skardinei –…

Nekontroliuojamas tekstas

2018 27 balandžio Tekstai Neda Letukytė

Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą…

Dienoraštis, parašytas durnių laive (2018 m. balandžio 12 d.)

2018 12 balandžio Dienoraštis Neda Letukytė

Kai jau reikia keltis į rytinę paskaitą, pavėluotai ateina suvokimas, kad pusę dviejų nakties su drauge žiūrėti juokingus vaizdelius nebuvo toks jau išmintingas sprendimas. Kita vertus, buvo neįtikėtinai smagu kvatotis taip, kad galiausiai su visais patalais išvirtau iš lovos ir sukritusi ant grindų iš pažiūros atrodžiau kaip trūkčiojantis kokonas. O prasidėjo viskas nuo nekalto pastebėjimo. Pakontempliavusios (labai „prabangus“ žodis, atkreipkite dėmesį) apie savo patirtis, atradimus…

Laimingo gimtadienio linki ir muzikinį sveikinimą siunčia…

2018 31 kovo Tekstai Neda Letukytė

Šiandien savo gimtadienį švenčia vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Na, „švenčia“ – per skambiai pasakyta. Kiek žinau, mano mylima draugė (ir sugyventinė jau antrus metus) dabar kepa Velykų pyragus ir neturi laiko tokiems niekams kaip gimtadienio vakarėliai. Vis dėlto, jei tik galėčiau, būtinai jai tokį surengčiau, bet kadangi šiandien reikia rūpintis dar ir margučiais, tai pasistengsiu paruošti vakarėlį štai čia, pakviesdama kiek galima daugiau žmonių…

Pasikalbėjimas sau

2017 18 birželio Tekstai Neda Letukytė

Pasirodo, šitaip ant galvos nugriūna birželis, šitaip išsišluoja priemenes ir vaikštinėja ramus tykus po kiemą, kol tu dar bandai susivokti, iš kur ir kaip čia atsidūrei. Čia, šitame laike, šitoje žolėje. Kartu su vasara po truputį atsigabena ir suvokimas, kad dar vieni metai baigti (besimokančiųjų išmislas juos skaičiuoti nuo rudens lig rudens) ir suarchyvuoti atminties stalčiukuose. Ar jau tvarkingai sudėlioti? Dėl pačių įvairiausių savo patirčių…