Laisvės anatomija

2023 27 vasario Tekstai Neda Letukytė

2023 m. vasaris Šį vasarį nėra kur dėti akių nuo jos nuogumo, nuo klykiančio silueto, nuo nesutramdomos jėgos. Iš lūpų į knygą, iš plakato į įrašą, iš širdies į diskusiją eina laisvė – kaip sąvoka ir siekiamybė, daugumai tik svajonė. Prabangi dovana iš elektroninės parduotuvės, kurios elektroninis kurjeris užstrigo elektroniniame žemėlapyje ir niekaip nepristato siuntos – tos laisvės, kurią norisi matuotis čia ir dabar, ne…

Roma vol. 2: iš itališkų Velykų

2022 16 balandžio Tekstai Neda Letukytė

2022 m. balandis Sako, jei nori pasislėpti, eik į minią. Netiesa. Minia yra vanduo, atsainiai ir nepastebimai tekėdamas pro šalį nuplaunantis dienos dulkes ir mandagius, taip reikalingą tylą maskuojančius žodžius. Kai vanduo nuteka, lieka vienas vienintelis žvilgsnis – tas, į save nukreiptas. Į praėjusio laiko neužlopytą skylę, į neištesėtą pažadą, į pernelyg atkakliai vaikytą svajonę… pilnas, sodrus ir aštrus žvilgsnis į save. Kuo minia tirštesnė,…

Dienoraštis: 2018 m. gruodžio 20 d. Vėl ištikusios žiemos istorijos

2018 20 gruodžio Dienoraštis Neda Letukytė

Perpildytame troleibuse nėra kuo kvėpuoti, bet ir įsikibti niekur nereikia, minia šalikuotų keleivių mane tiesiog laiko. Svajoju apie šaltą gruodžio orą, svarstau, dėl ko kiekvienas iš šių paniurėlių šiandien keliauja perkreiptu veidu. Gal darbe nepasisekė, gal žmona išdavė, gal siuntinys vėluoja…o gal kas spardo? Garbės žodis, nu spardo kažkas. Apsidairau (kiek tai įmanoma apsivyniojus skarą iki akinių rėmelio) ir pastebiu tokią ponių ponią, kuri sėdi…

Pranašystė

2018 6 rugsėjo Tekstai Neda Letukytė

Priešais mane – du delnai paskutinio vandens, kuriame prausiasi mažytis paukštukas. Ir džiaugiasi, kol saulė kutena pakaušį. Kažkas sako, kad irgi paskutinė. Gurkšnis vandens išslysta iš saujos ir išteka išsyk su laiku, greičiau už ciferblato rodyklių tiksėjimą, bet lėčiau už pirmą gelsvą lapą, nusileidusį ant nosies. Paukštukas kyla. Paukštuko vanduo dabar – žemės vanduo. Toji žemė suvilgytais laukais ruošiasi kasmetinei mirčiai tik tam, kad pasiuntinys…

Tilto tekstas

2018 28 rugpjūčio Tekstai Neda Letukytė

Pareinu per vėlai. Visada taip, todėl gal jau nepadoru sakyti „per vėlai“, nes dabar jau „kaip visada“. Patiltėm pareinu, išlipu stotelėj, kurioj, jei kas ir lipa, tai visi eina į priešingą pusę. Ten, kur mirksi ne griuvėsių Akropolio šviesos. Kur aukštutinis miestas, kurio rampų šviesoj puikiai pasislepia tavo ir mano, jų visų ego. Mūsų aukštutinis miestas kažkodėl kalno papėdėj. Taigi – pareinu. Žemyn nuo tilto…

Ženklai ir žentai

2018 18 rugpjūčio Tekstai Neda Letukytė

Lietuvių mitologijoje, vedų raštuose ir Biblijoje apie ženklų ir žentų sąsajas užsimenama ne per daugiausiai. Deja, nesu prisiekusi vedų tyrinėtoja, todėl negaliu apibrėžti to „ne per daugiausiai“, tačiau vis dėlto, remdamasi kukliu savo supratimu apie pasaulį, drįstu teigti, kad ženklai ir žentai kaip tandemas įvardijami retokai, o gal ir niekada. Sunku įsivaizduoti jų, kaip vienas kito papildinių, egzistavimą, pavyzdžiui, Tumbulumbu gentyje. Tris vienas paskui kitą…

Kaip Skruzdėliukas atrado ilgesį

2018 25 liepos Tekstai Neda Letukytė

Skruzdėliukas jau buvo nutipenęs gerą gabalą kelio, kai pakilo Šiaurys (ar Pietys? Jų jis taip ir neišmoko atskirti) ir reikėjo pasiskubinti, kad sujudęs vėjas neišblaškytų taip skrupulingai rinktų šapelių. Antradienio Saulė jau gulėsi į kopas ir Skruzdėliukas n-ioliktąjį kartą šyptelėjo pats sau, darsyk pasijuokdamas iš neišmanėlių senolių, kurios užsivedusios kartodavo, kad Saulė nakvoja jūroj. Senos tarkos, ką jos išmano. Taip bemintydamas Skruzdėliukas kluptelėjo ties mediniu…

Antras pasikalbėjimas sau

2018 16 birželio Tekstai Neda Letukytė

Praėjo lygiai metai po to, kai parašiau „Pasikalbėjimą sau“ (jį prisiminti galima čia). Gana keista skaityti jį dabar, kai dalies praėjusį birželį išrašytų jausmų nebeturiu, nes juos vėjas (žinoma, būtinai vėjas) išnešiojo. Bet tuščių stiklainių nėra ko laikyti, tai vartydama metų senumo pergamentus labai aiškiai jaučiu, ko nejautusi tada. Prisipildžiau naujų dalykų ir esu nepaprastai dėkinga už tai, kad netenka skimbčioti kaip ištuštintai skardinei –…

Lėtai žolė žaliavo. Ties visatos kraštu

2018 26 gegužės Tekstai Neda Letukytė

Šią savaitę vėl padariau (ir patyriau, žinoma) keletą nesąmonių. Gal ir norėčiau, kad tai mane nors kiek stebintų, bet šita viltis jau senokai keli metrai po žeme. Su drauge kalendoriuje ėmėme žymėtis dienas, kada nutinka kokia nesąmonė. Jei nuoširdžiai, baisu ir atsiversti tą kalendorių, jausmas toks, kad šis pavasaris maudyte maudo lavinoje nesusipratimų, praradimų ir žavingų pokštų. Dievas žino, kartais su visu tuo susidoroti būna…

Gyvenimo įvykis 2018-05-04

2018 5 gegužės Dienoraštis Neda Letukytė

Aš žinau, kad gyvenime būna dalykų, kurių neįmanoma papasakoti: kaip skauda pirmą sykį parsiplojus ant šaligatvio ir įsigijus tikrą randą; kaip jautiesi, kai sako, kad nupjaus šaką obels, kurioje įsitaisęs įsivaizduodavai laukines keliones po džiunglių pasaulį; kaip kankinančiai sopa suprasti, kad iš artimo žmogaus lieka tik šviesa pro bažnyčios vitražo stiklelį; kaip ir kodėl prakaituoja delnai pirmajame pasimatyme ir kada ištinka suvokimas, kad kai kurios…