Esu Neda Letukytė ir kartais rašau. Gal net ne kartais. Šiame gyvenimo etape parašau daugiau akademinių žodžių, o užvis daugiausia – elektroninių laiškų, iš kurių atkeliauja tekstai jaunimo kultūros žurnalui „Pašvaistė“, kuriame redaktoriauju.
Kas netelpa į laiškus ir trumpas žinutes, tampa tinklaraščio dalimi. Tiesa, didžioji dalis tekstų – jau archyviniai, bet vis dar aktualūs; dar ir šiandien pasakojantys jauno žmogaus istoriją: nuo nedrąsių poetinių bandymų iki publikacijų, nuo pirmųjų iššūkių suaugusiojo kelyje iki plačios šypsenos radus širdies namus.
Apie svarbius dalykus dažniausiai skaitoma iš užrašinės, nes ten jiems ir vieta. Pakalbėti galima apie vestuves ir laidotuves (pastarosios vyksta dažniau), bet svarbūs reikalai… jiems lemta voliotis stalčiuose ar dar neišgimdytiems suptis minčių placentoje. Keletą jų savy nešiojausi solidžią savaitę, bet kaip nevyko tas gimdymas „į stalčių“, taip nevyko. Nutariau pasikliauti liaudyje sklandančia išmintimi, kad kai nebesusitvarkai jovalo galvoje, tai reikia susitvarkyt bent jau jovalą…
Aš puikiai prisimenu du tūkstančiai keturioliktųjų vasarą, kada nieko nežinodama apie save, o tuo labiau apie manęs laukiančius nuotykius, išvažiavau į tokią jaunųjų rašytojų vasaros akademiją. Pasiėmiau keletą savo eilėraštukų, prie širdies stipriausiai spaudžiau spausdintą lapą su eilėmis apie lietų. Tada rašiau, kad „Kažkas per lietų vaikščiot bijo/Nors iš tiesų baisu žmonių.“ Kažkaip taip. Dieve, kaip man buvo baisu: ir lietaus, ir žmonių, ir savo…
Šiandien daug galvoju apie laisvę, nors, kai rašau, kalendorius rodo sausio šeštąją ir kur kas logiškiau būtų galvoti apie karališkumą, smilkalus arba didžiąsias gyvenimo paslaptis. Kita vertus, kas sakė, kad laisvė nėra viena jų. Mama kartą prasitarė, kad mano draugės – labai drąsios. Niekada neateitų į galvą tuo suabejoti. Viena kraunasi lagaminus ir užsitempusi ilgiausią turimą sijoną ruošiasi kelionei į Indiją, kur gyvas galas visokių…
Gruodis visada buvo tas mėnuo, kuris man kėlė daugiausia stebėjimosi. Dar ir dabar. Šiandien (pala, jau vakar – ir vėl naktinėju iki paryčių) stovėdama kilometrinėse eilėse tam, kad nusipirkčiau jogurto, pagalvojau, koks keistas pasaulis: nubunda vieną rytą ir nusprendžia, kad tuoj Kalėdos. Tada pamažu ima kraustytis iš proto, bet taip gana žavingai, kad atsitraukus iš šono atrodo visai neįtikėtinai. Kaip paradoksalu, kad visus metus laukiam…
Jeigu naktis būtų trijų šimtų kvadratinių metrų, ji visiems patiktų. Gyventi taptų kur kas paprasčiau, nes, po galais, tik trys šimtai. Tai, kas yra suskaičiuojama ir pamatuojama, žmonėms patinka. Jie gali sverti ir lyginti, pilstyti savo skaičius į kairę ir į dešinę, nes skaičiai neklysta, jie tik skaičiuoja. Kelintas namas, kiek metų, koks plotas ir keli šimtai kilometrų – vis skaičiuojantys skaičiai, kurie neįpareigoja galvoti….
Tai kokia gi tu gali būti, kai apkabinusi draugė, galima sakyti, susmenga tavo glėbyje ir alpdama iš laimės sumekena „pagaliau“. Kokia gali būti, kai per tas dešimt minučių, kol renkiesi knygas bibliotekoje, bičiulė nupina tau gėlių vainiką ir iškilmingai užmauna jį ant tavosios makaulės it kokią karūną, itin šventą ir stebuklingą ženklą, po kuriuo – iškart karalienė, kitaip ir nepasakytum. Kokia gi gali būti, kai…
Ar aš aklas, ar durnas, kad kai matau, kaip tavo nuo visų filosofijų išvargęs pakaušis remiasi į n-iolikto autobuso stiklą, beprotiškai noriu sušnabždėti, kad tavoji begalvė galva yra pati gražiausia mano kada nors matyta galva… bet, žinoma, tyliu. O, kaip būtų gerai, kad patylėčiau! Ir vėl išspjaunu nesąmonę, Dieve, kokią nesąmonę! Sakau, arbūzai – daržovės. Kurių galų čia tie arbūzai? Atleisk man, žiopliui, kad sėdėdamas…
Nepaliaujamai tiksi laikas. Ritasi nuo kalno. Galvotrūkčiais. Galbūt nusisuks sprandą, o gal ir ne. Negražu linkėti pikto, bet jei taip nutiktų ir laiką reikėtų gipsuoti, aš turėčiau papildomą amžinybę pažinti tavo akims. Dar pusę amžinybės arbatos puodeliui prie stalelio su tavimi. Ir trečdalį amžinybės aklam žavėjimuisi tavo besiplaikstančia suknele. O, jeigu laikas nusisuktų sprandą! Aš beviltiškas egoistas ir velniop – man tai patinka. Sakyčiau, netgi…
Močiutė sako, kad jos name yra septyniolika durų. Tai nėra faktas, kurį konstatuotum žmogui, su kuriuo ką tik susipažinai. Greičiausiai nutylėtum ir apie tai, kad esi pratęs vasarą miegoti užsitempęs pūkinę kaldrą, dėl visa ko šalimais pasidėjęs pledą. Lažinuosi, nė į galvą neateitų apie tai pasikalbėti, nors gal ir be reikalo. Kas iš to, kad susipažindami sužinom, iš kokio kaimo kilęs pašnekovas, kas iš to,…
Jelgava vėl organizavo tarptautinį ledo skulptūrų festivalį. Beje, didžiausią Baltijos šalyse. Nors ir varvančia nosimi, tačiau negalėjau praleisti tokio reginio, ypač kai savaitgalis Latvijoje buvo suplanuotas gerokai anksčiau. Nuvykau, pamačiau ir išsigandau : tokio lietuviškos kultūros bardako (svečioje šalyje!) man dar nėra tekę regėti. Prie ledo skulptūrų festivalio vietos įrengta autobusų stovėjimo aikštelė pasitinka akiai mielais užrašais „užsakytas“, o muziejuose rikiuojamos reklaminės skrajutės mažiausiai penkiomis…