Kažkur čia sukasi senas „Biplan‘ų“ diskas Priverti mane kvėpuot giliau, dar ir dar, dar ir dar… Kaip žinia, laižydamas Neries ledus, be baimės, kad pavėluos į paskutinį traukinį, kelionę pradeda pavasaris. Tarsi suvenyrą nusiskina paskutinės šalnos gėlę ir nuo Jiesios iki Šventosios, nuo Lėvens iki Mūšos, kojom žemės neliesdamas, artėja. Girdžiu, kaip iš toli kvėpuoja, garais iš savo burnos liečia mano nuogą kaklo kauliuką, žmonės…
Neperskaityti laiškai
Neda LetukytėAš visada maniau, kad dalintis yra labai gerai. Dar geriau, kai dalinamasi ne pyragais ar stikline kolos, bet patirtimi, istorijomis bei žiniomis. Dėl tokio keisto pasaulio suvokimo šiandien skubėjau į gimnaziją, kurią baigiau, tam, kad papasakočiau, koks buvo mano didysis semestras, laimei, jau pasibaigęs. Didysis? Nagi taip : tas, kuriam prasidėjus, pasiėmusi pūkinę kaldrą išsikrausčiau iš tėvų namų. Tas pats semestras, kada man teko susipažinti…
Kai mes išvykome fotografuoti kengūrų, visi sakė, kad esame bepročiai. Mažų mažiausiai. Sausio mėnesį niekas nefotografuoja kengūrų, apskritai, tie šokinėjantys padarai mažai kam terūpi. O mudu nukakome į pasaulio kraštą padaryti porą nespalvotų nuotraukėlių senuoju juostiniu fotoaparatu. Iš karto po to teko grįžti ir nuotraukas išryškinti. Jie sakė, kad esame bepročiai su pora kengūrų nuotraukų. Iš esmės, tokie ir buvome. Niekada šito nesigyniau. Kai mes…
Plyšeliu tarp cementinių plytelių bėgo mažas skruzdėliukas. Buvo jis toks mažas mažulytis, kad dažnai pats savęs nepastebėdavo, o nepastebėjęs baisiausiai išsigąsdavo savo akivaizdaus mažumo. Visgi visi skruzdėliukai (net ir tie, didieji) turėjo daugmaž vienodą būtį : krapštė ir nešiojo šapelius, rausė urvelius, lakstė žolės lapelių karuselėse ir stengėsi išgyventi milžiniškų padarų, pravardžiuojamų žmonėmis, teritorijose. Mažiausias iš mažiausių skruzdėliukų irgi dirbo visa kaip pridera, bet dažnai…
Man dar tik devyniolika ir natūralu, kad gyvenime aš nesu mačiusi daugybės dalykų, pavyzdžiui, Karališkųjų pingvinų. Dar niekada neteko matyti laimingo loterijos bilieto su milijonu, paslėptu už skaičių kombinacijų. Arba Vencavų ežero Lochnesės, kuri, esu tikra, gyvuoja, tik kad ir kiek bežvejočiau, man nepasirodo net jos uodegos žvynelis (kita vertus, gal tai ir menkas nuostolis). Nesu mačiusi savęs iš šono, nors štai mano tėčiui kadaise…
Viename žurnale perskaičiau straipsnį apie ženklus, rodančius, kad šalia tavęs nuolat sukiojasi angelas sargas. Juokinga, pamaniau, tarsi angelai neturėtų ką veikti – tik skraidžioti iš paskos, kai einu pirkti šokoladuko. Vis dėlto, kad ir kokia kritiška šiuo klausimu būčiau, perskaičiau tuos punktus. Vienas jų buvo toks : jeigu aplink save vis pastebite plunksnas, tai reiškia, kad jus lydi angelas sargas. Po galais, plunksnas! Norite pasakyti,…