Pareinu per vėlai. Visada taip, todėl gal jau nepadoru sakyti „per vėlai“, nes dabar jau „kaip visada“. Patiltėm pareinu, išlipu stotelėj, kurioj, jei kas ir lipa, tai visi eina į priešingą pusę. Ten, kur mirksi ne griuvėsių Akropolio šviesos. Kur aukštutinis miestas, kurio rampų šviesoj puikiai pasislepia tavo ir mano, jų visų ego. Mūsų aukštutinis miestas kažkodėl kalno papėdėj.

Taigi – pareinu. Žemyn nuo tilto nekukliai laša vanduo ir, jeigu diena buvo sėkminga, karvės ašaros dydžio lašas nekliudo mano pakaušio. Jei ne – sminga akinių stiklan, garbės žodis, nežinau, kaip jis taip pataiko. Raudona pūkų striukė ties blauzdomis apkabina it aptempta suknelė, panašią vilkiu po ja. Batelių kulniukai neva elegantiškai atsimuša į šaligatvį, bet man nusispjaut ant elegancijos, dabar pat nusiaučiau tuos velnio neštus ir pamestus batus, jei tik nebūtų taip prakeiktai šalta. O dabar nusimauk, kad nori – plaučių uždegimas, gripas, meningokokas – ir sudie, mieloji, jau ant rytojaus. Žaibiška mirtis. Net abejoju, ar pati spėčiau suvokti, kad jau mirštu, kad jau finito la commedia. Prisimenu, kai dar pradinėj mokykloj siaubingai susirgau. Sakydama „siaubingai” turiu omeny, kad temperatūra pakilo net iki 38 kablelis kažkiek. Man buvo bloga, be to, ėmė miegas ir, kai mama mane lydėjo į tualetą, paklausiau jos, ar dabar jau numirsiu. Suprask, toks karščiavimas ne prieš gera. Mama nuramino, kad ryto tikrai sulauksiu, bet vis dėlto atsigulusi prieš užmigdama dar spėjau pagalvoti „o kas, jeigu ne?“.

Tai apie ką aš čia? Ai, tuos savo batus. Už manęs, po tuo pačiu tiltu eina vyras, girdžiu iš žingsnių. Jie sunkesni ir tempas lėtesnis nei tas, kuriuo žingsniuoju aš. Ar ta figūra jį paspartina? Girdžiu savo kvėpavimą, o širdis plaka taip, kad tas plakimas tarsi įgauna kūną, jausmas toks, kad galiu jį paimti rankon. Paimti dūžį. Pranėrus pro tiltą savo ironišką šypsnį parodo mėnulis, besidangstantis vos regimais dūmais. Neva debesimis, bet jie netikri, kažkokie sumeluoti, it iš pypkės išpūsti. Tokią naktį tas vyras galėtų būti… bet kas. Mane persekiojantis vagis, papirktas narkomanas, šnipas, serijinis žudikas, taikinį besivaikantis detektyvas. Šią akimirką jo plaštaka galėtų elegantiškai slysti po tamsaus švarko pamušalu, ten surasti ginklą, kurio gaiduką glostantys pirštai jau žino, kad šiąnakt nepabėgsiu. Cha, tai čia jis taip mano. Šią naktį aš galėčiau būti jo pikčiausias priešas, liūdnai pasibaigęs košmaras, mano batelio kulniuke galėtų būti kulka, jam prisiartinus greitu judesiu nusispirčiau tą apavą, atlikčiau porą greitų manevrų ir apsiginčiau, dievaži, apsiginčiau.

Bet aš nesu herojė. Neturiu ginklo bate. Jeigu kas nors panorėtų mane vytis, tai pagautų man nespėjus pradėti bėgti. Jeigu šautų, tai greitai ir neskausmingai, bet kadangi nesu herojė, nėra jokio reikalo dėl manęs gadinti kulkas. Nesu ta, kuri moka „manevrų“. O ir vyriškis (nagi tas, kur tipeno iš paskos) tiesiog praeina. Susitraukęs ir sušalęs, kiek per garsiai šniurkščiodamas. Jis irgi ne didvyris. Ir net ne blogio genijus. Jis, kaip ir aš, parsiranda namo: lipa iki antro ar trečio aukšto, įkvėpęs laiptinės tvaiko tuoj supranta, kad čia ką tik buvo rūkyta. Tuo metu, kai jam tai stukteli į galvą, aš nusispyrusi tuos aukštakulnius visa nugara remiuosi į fototapetą nedidukiame koridoriuke. Nusivilkus striukę, suknelė lieka kažkokia apsivėlusi ir atrodo keistai per trumpa, bet dabar jau nėra nei reikalo, nei jėgų ją tampyti, tvarkyti ar ranka braukyti per klostes. Mane visuomet pasitinka niekšas veidrodis. Priekaištingai žvelgdamas laukia, kada atkreipsiu dėmesį į jį. Viena balta ausinė dar įsikibusi ausies būgnelio, po akimis pamėlę ratilai (ar tai juos žmonės vadina maišeliais?). Matau, kad esu pavargusi. Esu liūdna, nes iš tikrųjų juk nemėgstu viena vaikščioti po tiltais. Kai tai suvokiu, tas gatvėje mane aplenkęs vyras turbūt jau parpia ant apsitrynusios sofos taip ir nebaigęs žiūrėti panoramos. Vyriškio baterija ir vėl išseko įdomiausioj vietoj. Akivaizdu, viskas tik dėl to, kad jis – ne sumautas herojus. Ir kai aš baigsiu gerti šitą pravėsusią mėtų skonio arbatą, kuri atstoja vakarienę, mano mintis dar kartą nutrūks nepasiekusi popieriaus, telefono ragelio, kompiuterio klaviatūros – mano mintį nusineš naktis, o po jos vėl bus kaip buvę. Naktį miegosiu, nes nesu betmeno mergina (net neprisimenu, ar jis tokią turėjo, po galais) ir man nereikia ne tik gelbėti pasaulio, bet net ir laukti jį išgelbėjusio. Ir vėl prabusiu keturios minutės iki žadintuvo ir visą dieną – iki pat to momento po tiltu – stengsiuosi būti ta. Ta, kuri žino, ką pasakyti, kai žodžiai reikalingi, ta, kuri didvyriškai tyliai išgyvena kiekvieną mažą nesėkmę, pati sau pašnibždėdama, kad tai – niekis. Būti ta, kuri ateina laiku, net jeigu žali šviesoforai neužsidega kaip tyčia (rimtai, dangau?). Kai jau tems, didvyriškai įsėsiu į autobusą, didvyriškai tylėsiu, kai mane stumdys, didvyriškai užleisiu vietą senukui, didvyriškai trankysiu galvą į stiklą, kai vairuotojas, it traukulių ištiktas, ims žaisti stabdžio pedalu, didvyriškai nuleisiu akis nuo kiekvieno veidu į mane atsisukusio keleivio, nes jiems nepatinka „spoksojimas“. Ir galiausiai, kai mėnulis jau taikysis rodyti tą pašaipią šypsenėlę, išlipsiu nejaukioje stotelėje, peržengsiu nematomą ribą iki šešėlio ir tada… po tuo niekam nereikšmingu tiltu galėsiu nebebūti didvyre: herojai sėdasi vakarieniauti, kudirkos eina leisti laikraščių, o aš… nagi, koks iš tiesų skirtumas ką aš?

Garbės žodis, jeigu vandens lašas nukris ant pakaušio…

 

Neda Letukytė